Mintys ir įžvalgos apie psichologiją, santykius ir asmeninį augimą.
Po „Eurovizijos“ atrankos sulaukiau daug žinučių su klausimu – ką reiškia psichologijoje katarsis? Ši tema išsivystė į ilgą pokalbį. Taip gimė šis straipsnis apie tai, kaip katarsis gali būti naudingas mūsų mentaliteto žmonėms. Ką jis turi bendro su nemiga, perdegimu, pervargimu ir kokia šio žodžio kilmė?
Teoriškai darbo problemas reikėtų palikti darbe. Praktiškai mes nešame jas į namus. O kur dar?
Dažnai motinai ar tėvui pažįstama tokia situacija. Jūs tikitės iš vaiko, kad jis kažką darys teisingai. Kad jis ruoš pamokas, laikysis higienos, laiku eis miegoti ir mandagiai kalbėsis su jumis.
Mes įpratome prie piniginių atsiskaitymų. Mes mokame už žemę, vandenį, ugnį ir elektrą. Už visas gamtos stichijas. Tik kad už oro stichiją dar nemokame. Tačiau ar nemokame mes savo santykiuose su sutuoktiniu?
Tu gyveni pagal formulę „beveik“. Tau beveik pasisekė gerai baigti mokyklą, tačiau vieno balo pritrūko ir tu neįstojai, kur norėjai. Tu beveik gavai gerą pažymį per egzaminus, tačiau nemokėjai vieno klausimo. Dar truputis – ir tau atitektų geidžiamas darbas, bet tą vietą užėmė tavo kolegė. Bet tu nesiskundi. Tik štai asmeniniame gyvenime tu palūžai: beveik patikėjai, kad tavo išrinktasis vaikinas atiteks tau. Tačiau jis dabar gyvena su tavo drauge. Tu palūžusi, ir dar atsirado problemų versle.
Nei kiek tos svajonės nesipildo! – kategoriškai taria realistiški žmonės. Ir priduria, kad svajoti neverta, kad viltis – kvailių motina, kad kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi. Vienu žodžiu, mūsų veiksmai turi pasekmes, tad darykime teisingus veiksmus, o svajones geriau palikime mažiems vaikams. Skeptikai sako, jog svajonės dažniau sukelia nusivylimus, nei pasitenkinimą. O didysis pesimistas filosofas Šopenhaueris ėjo dar toliau. Jis teigė, kad žmogus nusivilia bet kokiu atveju – ir kai jo svajonės nesipildo, ir kai išsipildo. Nes paskutiniu atveju jis nebeturti ko norėti ir puola į apatiją.
Ar iš tiesų gyvendami su kitu žmogumi mes neišvengiamai prieiname krizę?
Moterys skundžiasi, kad vyrai jų nesiklauso, nepastebi naujos šukuosenos ar rūbo. Ir kad supranta moteris kitaip, nei moterys nori būti suprastos. Ir kad kažkodėl negirdi aiškiai formuluojamų prašymų parnešti kažką iš parduotuvės. Kai vyrai to nedaro, moterys padaro išvadą, kad vyrams jos nerūpi. O nerūpi – vadinasi, nemyli. Ar teisios moterys?
Mes gimstame nesuvokdami nei savo trūkumų, nei privalumų. Kūdikystėje mūsų protas pajėgus tik suvokti, bet nepajėgus vertinti. Mes tiesiog labai daug matome, girdime, užuodžiame, skanaujame, jaučiame savo oda ir visu kūnu.
Štai pagaliau pasibaigė šventės. O kartu turėtų pasibaigti ir šventes lydintis stresas. Nes visi žino, jog Kalėdos ir Naujieji metai – tai stresas. Tačiau ar jums neatrodo keista, kad šventė, kuri šiaip laikoma viena iš atsipalaidavimo rūšių, kažkodėl mums siejasi su stresu? Tai nepasirodys keista, jei prisiminsime, kad šventė – tai pirmiausiai priverstinis bendravimas, taigi, vienatvės priešybė. Taip, aš neapsirikau. Ne kasdienybė, o būtent vienatvė – štai kas išskiria eilinę dieną nuo švenčių.
Vaikystėje aš skaičiau apsakymą. Šio apsakymo esmė buvo paprasta ir susidėjo iš dviejų sakinių: „Drambliai eina. Nėra išsigelbėjimo“. Tiesiog eina kažkokie drambliai, ir šis neišvengiamas dramblių ėjimas sukelia žmonių širdyje baimę ir pagarbą. Kalėdos gal kiek ir linksmesnis dalykas, tačiau toks pats neišvengiamas, kaip nesuprantamas dramblių atėjimas. Kur ir ko jos eina – niekas nežino. Žino tik, kad nėra išsigelbėjimo. O gal yra ?
Ateina šventės, ir kas svarbiausia – ateina savaime. Pačios. Tai reiškia, kad ruoštis joms lyg ir nereikėtų. Juk ateina pirmadienis, ateina antradienis, ir kitos dienos – ir mes joms nesiruošiam.
Ką jūs darote, jei sužinote, kad vaikas praleido mokyklą? Kad jūsų sutuoktinis jus apgaudinėja? Kad kažkas jūsų akivaizdoje skriaudžia gyvūną? Jei jūs nesate ryžtingų fizinių veiksmų šalininkas, jūs elgiatės nusakomai: BANDOTE APELIUOTI Į SĄŽINĘ. Ir darote tai, kas, jūsų supratimu, turi sukelti darančiajam kaltės jausmą.
Kiek smulkmenos reguliuoja mūsų gyvenimą? Gal dramatiškos yra ne pačios smulkmenos, o mūsų požiūris į jas? Visas gyvenimas susideda iš smulkmenų, tačiau vieni praplaukia, dėmesio į jas nekreipdami, o kiti taip susikoncentruoja, kad nemato didesnių dalykų... Žodžiu, kodėl numestos kojines viduryje kambario veikia taip dramatiškai?
Kiekvienam yra tekę patirti juodo pavydo momentų. Dažniausiai jie užplūsta, kai mes nemėgstame savęs, kai kažkas mums nesiseka. Ir štai anksčiau ar vėliau mes pastebime, kad aplinkiniams žmonėms aiškiai sekasi geriau, negu mums. Jie kažkaip sugeba ir apsirūpinti, ir santykiai pas juos normalūs, ir vaikai kaip vaikai. Tai varo mus į neviltį.
Padarykite mažą eksperimentą. Štai jūsų sutuoktinis, įpratęs prie jūsų žodžių, grįžta namo. Sutikite jį tyla. Jis, žinoma, gali pats būti ne iš kalbiųjų, tačiau prie jūsų čiulbėjimo tikriausiai yra pripratęs. Arba bent prie priekaišto: „papasakok pagaliau man ką nors“. Tačiau vietoj to jūs tik tylite ir šypsodamasi žiūrite į jį. Jis rengiasi, eina į tualetą, po to atsisėda į fotelį. Jūs tylite ir atsilošusi sofoje žiūrite į jį. Po kiek laiko jis neišlaiko ir paklausia jūsų, kas atsitiko. Jūs tik gūžtelėjate pečiais.
Jei žmogus nori suaugti, jam reikia išmokti išgyventi sielvartą. Ne kankintis ir ne raudoti tiesiog taip, o būtent išgyventi sielvartą. Leisti sielvartui atlikti jam skirtą vidinį darbą.
Kas atsako už mūsų jausmus? Vieni sako – aplinka, kiti kaltina psichologinius vampyrus. Psichologai mėgsta pabrėžti, kad mes patys atsakome už savo jausmus. Kaip yra iš tiesų?
Kalbėti apie tikėjimą šiais laikais nėra gero skonio ženklas. Gero skonio ženklas - kalbėti apie technologijas. Tai reiškia, kad jei tu ko nors gyvenime nori - sveikatos, turto, meilės, pripažinimo, pasitikėjimo savimi, niekas tau nepasakys - tikėk.
Kodėl kartais kai kurios partnerio savybės erzina iki skausmo? Kartais mes negirdime, kad jis čepsi valgydamas, bamba, nurodinėja, ką turėtum daryti ir t.t., o kartais visi šitie veiksmai varo iš proto! Ar tokiais atvejais meilė pasislepia po lova?
Kas skaitė vaikystėje knygą apie Mumijus trolius, tikriausiai prisimena tokią Filifjonkę. Ji gyvena jūros pakrantėje ir visą laiką laukia audros. Ir štai pagaliau baisinga audra ateina. Filifjonkė labai susijaudinusi laksto pakrante klykaudama ir iš šono atrodo, kad ji ir bijo, ir patiria nepaprastą pakilimą bei susižavėjimą... Kas ją žavi?
Vieni žmonės dažniausiai mėgaujasi procesais. Kiti žmonės dažniau siekia rezultato. Kai jie sueina kartu, jie kartais vienas kitą erzina.
Banalu kartoti, kad vieni problemose ieško kliūčių, o kiti - sprendimų. Taip, vieniems prarajos vaizdas sukelia mintis apie bedugnę, o kitiems - apie tiltą. Iš tiesų, vienus žmones skatina veikti nemaloni būsena, kurios norisi atsikratyti, o kitus - numatomas teigiamas rezultatas. Tačiau visos šios mintys pagrįstos palyginimu. O mums kasdieniame gyvenime nepadeda tai, jog mes priklausome vienam ir nepriklausome kitam žmonių tipui. Tai labiau matosi iš šono. O dažniausiai gyvenimas mus pastato prieš tam tikrą iššūkį, ir mums tenka išbandyti savo jėgas arba gėdingai pasišalinti.
Moters grožis - ar jis svarbesnis jai pačiai, ar aplinkiniams? O gal tam vieninteliam? Bet kodėl moterys eina iš proto dėl centimetrų ir kilogramų? O tos, kurios neina? Ar jos "žuvusios"?
Laivė yra labai geras žodis. Tradicine prasme, seksualinė laisvė - tai laisvė mylėtis su kuo tik nori. Pirmykštėje gentyje žmonės taip ir darydavo, neleisdami sau mylėtis tik su artimais kraujo giminaičiais. Šių laikų seksualinė laisvė ilgą laiką buvo pridengta veidmainiško šydo: “mes su tavimi surišti iki pat mirties“, kurį lydėjo slapta neištikimybė.
Vakar jūsų vaikas buvo vaikas. Jis vaikščiodavo į mokyklą, po jos ruošdavo pamokas, tada atsiklausdavo, ar gali eiti į kiemą su draugais ir, jums leidus, eidavo. Kartais jis eidavo į meno, technikos ar sporto būrelį. Laisvalaikiu jūs prašydavote jo padėti jums buityje ir jis – daugiau ar mažiau noriai - sutikdavo. Jis labai blaiviai ir nuoširdžiai sakydavo jums, kad alkoholis, nikotinas ir juo labiau, narkotikai - tai beprotystė. Ir kad jo nedomina visokie intymūs santykiai su kita lytimi, o domina draugai. Vakare jūs žiūrėdavote televizorių, jis pažaisdavo su kompiuteriu ir eidavo gulti. Kad pasiruoštų rytdienai - tokiai pat dienai, kokia buvo šiandien.
Ne visuomet, bet pasitaiko, kad moteriai reikia su vyru kažkuo pasidalinti. Pavyzdžiui, kad vaikas blogai mokosi. Arba sugedo kranas. O gal trūksta pinigų. O galbūt, ji nepatenkinta, kaip vyras išplovė indus arba sudėjo rūbus.
Apie ką dažniausiai meluojama, kas didžiausi melagiai - vyrai ar moterys (o gal vaikai?), kuo baigiasi melas - ar jo kojos visuomet trumpos, o gal pasitaiko ir su ilgomis? Ar melas padeda gyvenime, ar viską galutinai sugadina?
Ne paslaptis, kad mes mėgstame įsižeisti. Saldus nuoskaudos skonis neretai yra tarsi prieskonis mūsų asmenybės jausmui.
Pereikime prie jausmų, o ypač prie meilės santykių. Šioje vietoje žmonės dažnai pamiršta, kad mainų principas ir toliau galioja. Jie ima veidmainiškai sakyti: “mes nenorime galvoti, kad aš tave mylėsiu už tai, kad tu mylėsi mane”. Dažnas sutinka, kad pati idėja, kad meilėje irgi egzistuoja mainai, yra šlykšti idėja. “Aš tave myliu, tu - mane. Vadinasi, viskas turi būti gerai”. Kuo gi pavirsta žmonių meilės santykiai realybėje?
Kodėl sakoma, kad geri darbai sugrįžta? Kodėl taip malonu ir ar visiems malonu daryti gerus darbus?
Pamenate, kiek buvo džiaugsmo, prieš dvidešimt metų, atsiradus mobiliems telefonams? Kažkada jį turėdavo tik aukštieji pareigūnai. Na ir dar specialiosios tarnybos. Atrodo, ši technika, atkeliavusi pas eilines žmones– tai dievo dovana, skirta tobulesniems žmonių ryšiams? Taip, tačiau mobilus telefonas turi ir kitą pusę- tai kontrolės ir netgi agresijos įrankis.
Ne paslaptis, kad pusė jūsų, gerbiami skaitytojai ir skaitytojos, gyvenate jausmais. Kas beatsitiktų – jūsų krūtinę pripildo pyktis, liūdesys ar džiaugsmas. Balsas nejučiom pakyla, užkimsta ar suskamba visomis gamomis. Veidas pergalingai parausta ar išbąla.
Aš noriu kalbėti su tavim apie viską. Ne vien apie tas gijas, kurios mus sieja, bet ir apie tas sienas, kurios mus skiria. Kažkada labai seniai mums atrodė, kad mes – tai viena. Taip ir buvo, kada mes susiliesdavome tik mažaisiais piršteliais. Bet kai susitinkame pilnai, mūsų skirtumų ignoruoti negalima.
Jūs gyvenate su žmogumi, kurį mylite. Iš kur jūs tai žinote? Jaučiate. O taip pat darote artimam žmogui visokius malonius dalykus. Psichologija, nagrinėjanti mūsų jausmus, moko mus, jog vienais jausmais mes kartais dangstome kitokius jausmus. O veiksmais kartais bandome pamaloninti. Kaip sužinoti, ar jūsų meilė tikra, o gal tai tik skydas nemeilei? Iš kelių dalykų. Pavyzdžiui, iš deficito jausmo ir iš to, kad žmogus stengiasi.
Štai tavo vaikai tolsta nuo tavęs. Ir atrodo, kad tampi jiems vis mažiau reikalinga...
Jūs žinote, kai linkime draugams, mes linkime viso, ko geriausia: sveikatos, pinigų, meilės, sėkmės, o palinkėję po to pasitikriname.
Ar jūs turite galią savo sutuoktiniui? Ne? Visai gali būti, kad turite, tačiau to nesuvokiate. Taip, jūs dažniausiai nekeliate balso, nedaužote indų ir nesimušate. Tačiau rodyti savo galią galima tokiomis subtiliomis priemonėmis, kaip pinigai, seksas ar vaikai.
Burtininkai, tarkime, fokusininkai, paverčia mūsų svajones tikrove. Pasakėme fokusininkui, kad norime stebuklo – op! – ir iš po skaros išskrenda balandis... Kažką panašaus mes darome kasdien, kai savo jausmus materializuojame, t.y. paverčiame matomais dalykais. Ar nepaverčiame?
Kartais žmonės nori, kad jų jausmai niekad nesikeistų. Atseit, atšalimas santykiuose – tai problema, o štai pastovūs teigiami jausmai - laimė...
Ateina šventės, ir kas svarbiausia – ateina savaime. Pačios. Tai reiškia, kad ruoštis joms lyg ir nereikėtų. Juk ateina pirmadienis, ateina antradienis, ir kitos dienos – mes joms nesiruošiam. Tarybiniais laikais kažkaip automatiškai ateidavo kovo aštuntoji ar vasario dvidešimt trečioji, ir vos ne tą pačią dieną nupirkdavome kokią gėlytę ar odekoloną ir gana.
Kodėl kartais dviese augę šeimoje būna vienišesni už vienturčius? Kodėl suaugę žmones nesugeba pamiršti vaikystėje patirtu skriaudų ar kažkokios mistinės nelygybės? Ką praranda vienturčiai? Ar jie kažkuo nuskriausti?
Lygiai taip pat kaip alkoholikų vaikai per kilometrą jaučia net mažiausią alkoholio kvapą, kaip pagal kvėpavimo garsą, žvilgsnį, balsą ir eiseną jie gali nustatyti, ko ir kiek minėtas žmogus išgėrė, taip ir aš - neklysdama ir tiksliai galiu nustatyti emocinę agresiją.
Kaip išmintis byloja, protingas žmogus nepergyvena dėl to, ko negali pakeisti. Visgi kaip susitaikyti su dalykais gyvenime, kurie labai skaudina (ligos, negalios), bet kurių pakeisti neišeina? Kaip tai priimti?
Meilė lyg ir neturėtų priklausyti nuo lyties. Juk prisipažindami meile, laukdami meilės ir priekaištaudami, kad nemyli, vyrai ir moteris turi omenyje tą patį. Ar ne tą patį?
Greičiausiai nerimas – viena iš dažniausių nemalonių psichinių būsenų. Netgi pykti ar liūdėti yra maloniau. Pyktis ieško sau išeities kandžiuose žodžiuose, o liūdesys – ašarose.
Nesistenkime pasitikėti. Tiesiog pasitikėkime tuo, kad negalime pasitikėti tiesiog dabar.
Ar įmanoma iš naujo įsimylėti sutuoktinį, kuriam po kone dešimties gyvenimo kartu metų, jauti tik draugystę, prisirišimą, tačiau jokio adrenalino nebelikę, nors seksas ir puikus. Abu imate žvalgytis į kitus, flirtuoti, taip gal stengdamiesi kompensuoti dėmesio trūkumą, norą žavėti ir žavėtis. Vaikų neturite. Vyras sako: „Noriu patirti tą įsimylėjimo jausmą dar kartą“. Ar šitai galima pajusti santuokoje, t.y. dar kartą įsimylėti?
Meilės jausmas – ar jam liko vietos šiuolaikiniame pasaulyje? Ar liko laiko mylėti? Ar apskritai mokame tai daryti?
Kodėl žmogus ieško pateisinamų priežasčių, kad kažko nedarytų? Na, pavyzdžiui, nutaria neiti laikyti šiandien egzamino, nes serga vaikas (o iš tiesų labai baisu, pusė knygos neperskaityta). Arba nenustoja verkti 15 metų dėl viršsvorio, bet neina sportuoti, nes gi tikrai nėra laiko (matot,sako jis, kada grįžtu namo, vaikai vieni!). Atidėlioja svarbius susitikimus, nes šiandien nieko nespėja (o iš tikrųjų nėra nuotaikos). Ar čia auklėjimo klaidos? Ar gali toks žmogus pasikeisti? Gal jam trūksta valios?
Meditacija yra pakankamai paplitusi Vakarų pasaulyje. Meditacijos centrai, sveikatingumo stovyklos ir seminarai dažnai įtraukia ją į savo programą. Nemaža dalis medikų teigiamai vertina meditaciją. Kas tai yra ir ką ji duoda?
Sveikas, nemokantis supykti! Džiaugiuosi rašyti tau bet ką, nes žinau, kad net ir tave užrūstinęs atviro pykčio nesulauksiu. Bet tu atrodai sau negyvas, o tapti ligoniu ir gydytis nuo depresijos vaistais nenori. Tačiau kita vertus žinau, kad širdies gilumoje tu jausti: pykti, liūdėti, bijoti - moki, todėl parodysiu, kiek tave suprantu.
Kas atsako už mūsų jausmus? Vieni sako – aplinka, kiti kaltina psichologinius vampyrus. Psichologai mėgsta pabrėžti, kad mes patys atsakome už savo jausmus. Kaip yra iš tiesų?
Isterijos nebėra. Tai yra, gydytojai nebegali rašyti šios diagnozės. O anksčiau taip vadindavo ir tam tikrus sutrikimus ir žmones, kurie pasižymėjo labai demonstratyviu elgesiu. Žmones, turinčius tam tikrus charakterio bruožus, dabar psichiatrai vadina „histrioninėmis asmenybėmis“. Kūniškus sutrikimus, kuriems nėra jokio fizinio pagrindo, vadina „konversiniais sutrikimais“ – nuo žodžio „converso“ – „paversti“. Tai reiškia „psichinį reiškinį – emocijas – verčiu kūnišku reiškiniu“. Kodėl gydytojai nebenaudoja tokio trumpo žodžio „isterija“?
Mergina prieš pat vestuves atsisakanti tekėti... Kas ji? Nesubrendusi bailė, kuriai trūksta drąsos prisiimti atsakomybę už kitą asmenį? Vėjavaikė, bijanti prarasti seksualinę laisvę? Ar nuoširdi, sau ištikima, brandi asmenybė, nenorinti veidmainiauti?
Kad vyrams kartais reikia daugiau sekso – nieko nestebina. Ypač jei vyras jaunas ir jo žmona savo poreikiais nuo jo atsilieka. Jauni vyrai yra apskritai seksualesni už jaunas moteris, ir moterys kartais pagal juos sprendžia apie vyrų giminę apskritai: „jiems, – sako, – tik vienas galvoje“. Tačiau tai, kad vyrams reikia daugiau meilės – moterims vis dar naujovė.
Nėra pasaulyje žmonių, kurie nebūtų patyrę šio jausmo. Jūs paklausite, kodėl? Ogi todėl, kad idealių žmonių nebūna. Ir nėra žmonių, kurie niekada nieko nemylėjo. Net jei kas nors sako, kad niekada nejautė neapykantos (o taip pat pykčio, pavydo ar pavyduliavimo), tai aš linkusi jais netikėti. O ten, kur egzistuoja meilė ir prisirišimas, ten visada šalia šmėkščioja, net jei visai nepastebimai, išdavystė ar pavyduliavimas, pyktis, kai negalime gauti ko norime ir neapykanta, kuri gali tam tikromis aplinkybėmis pavirsti į meilę.
Ar moteriška yra valdyti, mėgti valdyti ir siekti valdyti? Ar yra pagrindas laikyti tai vyriška savybe? Feminizmas mėgsta pabrėžti, kad jau kelis tūkstantmečius mūsų pasaulį valdo vyrai. Tačiau ką rodo istorija?
Kiek gali moteris savo vyrui pasakoti apie kitų vyrų dėmesį? Ar tai sustiprina vyro trauką moteriai ar atstumia?
Kas tu, mūsų laikų heroje? Kuo to skiriesi nuo savo draugės, nuo mamos, močiutės? Kuo gyveni?
Egzistuoja populiari idėja, kuri teigia, kad mes matome tiktai tai, ką norime matyti. Ji pagrįsta tuo, kad mūsų dėmesys iš visumos atsirenka kažkuriuos dalykus. Apie tai rašė XIX a. amerikiečių psichologas Viljamas Džeimsas. Šiais laikais minėta idėja yra labai supaprastinama, taigi, ji prarado prasmę. Ir kertinis žodis šiame supaprastinime - TIKTAI.
Kas kaltas, jei moteris nenori sekso? Kalta moteris (bet ji nelabai gali kontroliuoti savo norus)? Kaltas vyras, nes rodo nepakankamai dėmesio ir moteris nesijaučia geidžiama? Ką daryti tokioje situacijoje? Juk nepakeisi vyro – jeigu jis 20 metų nedovanojo gėlių, tai ir nedovanos, o laikui bėgant išblunka ir progos...
Ši tema nėra paprasta. Ir skirta ji ne kiekvienam, nors susijusi su kiekvienu mūsų. Kas tos šešėlinės asmenybės pusės?
Keistai kartais reaguoja vyrai ir moterys į prisilietimą. Kai kurios moterys sako, kad prisilietimų bijo ir vengia. Kai kurie vyrai moterų prisilietimus supranta tik kaip kvietimą pasimylėti. Ar tai nereiškia, kad švelnūs prisilietimai nusileidžia savo verte kažkam vertingesniam?
Vienos nakties nuotykiai – meilės paieškos ar desperatiškas bėgimas nuo vienatvės?
Štai tu eini su juo į lovą. Ir tau kažkaip nesinori eilinį kartą atlikti tą patį mechaninį veiksmą. Tau norisi pajuokauti, pakvailioti. Ir tu nusijuoki. Kas čia atsitiko tavo vyrui? Jis paraudo, supyko ir tardamas: „tu ir vėl viską sugadinai!“ nusisuka nuo tavęs lovoje. Tau kažkiek nesmagu ir keista: argi būtina taip pykti dėl tavo juoko?
Kartais pasitaiko susidurti su tuo, kas stipriau už mus. Gerai jau, kartais... Dažnai ir labai dažnai.
Ar jūs jaučiate realią lygybę tarp vyrų ir moterų? Jei pasakysite taip, Froidas paprieštarautų ir pasakytų, kad tai tik jūsų idėja, o ne jausmas. Štai jau daugiau kaip šimtą metų Froido teorija nėra nei įtikinamai patvirtinta, nei paneigta.
„Tik be emocijų!“– sušunka šiuolaikinis žmogus, tikintis, kad svarbiausia – tai ramybė, optimizmas ir stabilumas. Ir iš šio tikėjimo seka:
Būna minčių, kurias galima kalbėti tiktai pakuždom, tiktai į ausį ir tiktai kažkam vienam, tiktai konkrečią sekundę. Jų negalima perduoti visiems, tiražuoti, išpilstyti į butelius su užklijuotomis etiketėmis visuomeniniam naudojimui.
Man visada buvo artima „gyvenimo, koks jis yra“ idėja. Ne kažkokio įsivaizduojamo teisingo gyvenimo, o to, kuris vyksta su mumis kiekvieną sekundę.
Sveiki, gerbiami tėvai. Juo labiau gerbiami, juo vyresni yra jūsų vaikai. Ir žodis „gerbiami“ – ne vien žodis. Ko gero, augindami vaikus, jūs net ir nesusimąstėte, kokios didelės pagarbos nusipelnėte. Ir jūs net nežinote, kad nemaža dalis jaunų ir nelabai jaunų žmonių, vaikų dar neturintys, delsia ir abejoja ne šiaip sau. Jie delsia ir abejoja, nes nedrįsta padaryti to, ką padarėte jūs. O jūs tai darėte, nesusimąstydami, kad kiekviena jūsų diena – žygdarbis.
Kai jūs girdite žodį „meilė“, ką jūs įsivaizduojate ? Kažkokį žmogų, kuriam jaunystėje jautėte aistrą? Tikėtina, kad jei tik jūs negūžtelite pečiais: „nežinau, man meilė – tai tuščias žodis“, tai pajaučiate kažką malonaus. Tai jums ne tik žodis, ne tik kažkokio žmogaus vaizdas galvoje, bet ir tam tikras pojūtis krūtinėje. Na o dabar imkime žodį „seksas“. Kas atsitinka jums tariant šį žodį? Tikėtina, kad kažkas kitokio. Jei tik jūs ne davatka ir nesakote: „man tai tuščia sąvoka“, tai irgi malonus žodis, bet su kitokiu atspalviu. Greičiausiai tai kažkoks seksualinis vaizdinys ir, jei jūs gyvenate su kita lytim ne vienerius metus, tai greičiausiai tai jausmas kyla kitur, jūsų kūne – labiau seksualinis, geidulingas jausmas, galbūt kylantis lyties organuose, o gal dar ir širdis jums ima plakti, ir skruostai parausta...
Nesigilindama į vaizdingas yin-yang paraleles ar filosofiją apie dvi medalio puses, tiesiog noriu pasakyti, kad, mano supratimu, gyvenimas yra vientisas. Visa tai, kas vyksta gyvenime – mechanizmai, pasikeitimai, visa sudėtingiausia sistema yra tarpusavyje subtiliai suderinta, visos dalys veikia išvien. Tam, kad sulenktume ranką, vienas raumuo turi susitraukti, o kitas – atsipalaiduoti.
Kodėl norint stipriai mylėti kitus, pirmiausia reikia pasirūpinti savimi?
Kalbėti apie tikėjimą šiais laikais nėra gero skonio ženklas. Gero skonio ženklas - kalbėti apie technologijas. Tai reiškia, kad jei tu ko nors gyvenime nori - sveikatos, turto, meilės, pripažinimo, pasitikėjimo savimi, niekas tau nepasakys - tikėk.
Nuostabi mintis apie leidimą sau būti netobulam ir labiau džiaugtis gyvenimu.
Ar tikrai mes partneri renkamės pagal išvaizdą? Kiek įsimylint žmogų tai svarbu vyrams ir moterims?
„Ko toks nelinksmas?“ – klausiame svečio, kuris pobūvio viduryje sėdi vienas. „Ko toks nedraugiškas?“ – priekaištaujame pažįstamam, atsisakančiam eiti kartu papietauti bendradarbiui. Pagal nerašytą taisyklę tas, kas yra bendraujantis, palaikantis kompaniją, „savo chebrą“ – tas yra sveikas ir normalus. O atsiskyrėlis, vienišius, individualistas – yra nesveikas ir nenormalus. Todėl atrodo logiška, jog vienas žmogus negali jaustis gerai, o esantis kompanijoje žmogus – turėtų.
Laimingais save laiko tik penktadalis lietuvių. Tuo aiškiai numušdami laimingumo reitingus ir užleisdami pirmenybę skandinavams. Todėl netgi iš patriotizmo pravartu paklausti savęs: kaip tu pats galėtumei prisidėti keliant tautos laimingumą?
Pažįstanti vyrus moteris anksčiau ar vėliau pastebi: vyras moterį idealizuoja. Žinoma, pirmas toks vyras yra tavo tėvas. Prisimink, dar kai būdavai pirmokėlė, tėvas jau žiūrėdavo į tave kitaip, nei į visus kitus vaikus: jam aiškiai imponavo tavo tvarkingos kasytės, švarios kojinaitės ir gražiai pildomas sąsiuvinis.
Kartais taip sunku žengti žingsnį, kad vien pats žingsnis vertas pergalės.
Kartais ateina mums nemaloni prisirišimo pusė – visokie skausmingi išgyvenimai, kai jūsų mylimasis palieka jus, nepaiso jūsų, ar apskritai suabejoja jūsų santykių perspektyva. Ir tuomet jūs suvokiate, jog skausmas šis kyla dėl vienintelės priežasties: jūsų prisirišimo. O neprisirišti ar „atsirišti“ jūs nemokate. Todėl jūs su viltimi žvelgiate į psichologiją ir bandote sužinoti viską, kas įmanoma, apie prisirišimą.
Dažnai pasitaiko, kad mes taip mylime kitą žmogų, jog nustojame būti su juo sąžiningi. Kai supykstame, savo pyktį slopiname arba niekaip jo neparodome. Slepiame nuoskaudas.
Ar padirbus vienoje vietoje daugiau nei 5 metus iš tiesų kenčia darbo kokybė, sumažėja kūrybiškumas ir panašiai?
Artumas - tai galimybė išbūti su savimi ir kitu žmogumi, kai abu esame maksimaliai atviri, pažeidžiami ir nuoširdūs.
Oi kaip atvirai apie santykius, vietomis net baugu skaityti.
Fėja, kuri gyvena mumyse ir kas yra jos emocinė kramtomoji guma?
Pastaraisiais metais aš surinkau didžiulę "netinkamų jausmų" kolekciją.
Įsivaizduok, kad tu turi apelsiną.
Niekam ne paslaptis, kad didesnę savo jaunystės dalį tu užsiimdavai tuo, kad ieškodavai meilės, nusivildavai, išsiskirdavai ir vėl ieškodavai. Kartais tu iš pradžių nusivildavai, o po to ieškodavai kito ir jį įsimylėdavai. Kartais tu iš pradžių įsimylėdavai, tada išsiskirdavai ir tik po to nusivildavai. Keisčiausiai būdavo, kad tik išsiskyrusi tu iš naujo įsimylėdavai tą patį paliktą žmogų.
Tai tik atrodo, kad mes visi homo sapiensai. Neretai mes su nuostaba atrandame, kad mūsų sutuoktinis elgiasi visai ne logiškai. Ir netgi neetiškai. Bet ir nelogiškumo atveju ne visuomet mes galime pasakyti: „taip jam liepė širdis“. Tai reiškia, kad kartais žmogaus motyvai nesusiveda nei į „taip elgtis protinga“, nei „jis tai padarė iš meilės“.
Negali būti, kad jums visuomet būtų gera nuotaika. Netgi jei jūs priklausote retam, taip vadinamam hipomaniakaliniam charakterio tipui. Tokie žmonės atseit nuolat trykšta entuziazmu ir šviečia aplinkiniams lyg saulė. Bet ir saulė nakčiai nueina pailsėti. Visuomet yra galimybė, kad jūsų nuotaika suges. Ir ką tuomet jums daryti?
Kai kada mokytojai ir tėvai sprendžia nelengvą klausimą: kaip išmokyti visus vaikus tų pačių dalykų per tą patį laiką? Nes išryškėjus skirtumams tarp vaikų atsiranda atsilikėlių ir pirmūnų. Taip, tarsi visi vaikai turėtų eiti vienu tempu. Einantys greičiau tampa pirmūnais. O štai einantys lėčiau – atsilikėliais. Iš tikrųjų toks skirstymas yra absurdiškas. Galbūt, ne vaikai yra pirmūnai bei atsilikėliai, o reikalavimai vaikams gali būti adekvatūs ir neadekvatūs?
Kuri motina nėra su pasipiktinimu sakiusi: „mano atžala visiškai nesitvarko namuose!“ Paauglių kambariai sukelia siaubą užklydusiai mamai ar tėčiui: rūbų krūvos, nuograužos, neplauti puodukai.
Padarykite mažą eksperimentą. Štai jūsų sutuoktinis, įpratęs prie jūsų žodžių, grįžta namo. Sutikite jį tyla. Jis, žinoma, gali pats būti ne iš kalbiųjų, tačiau prie jūsų čiulbėjimo tikriausiai yra pripratęs. Arba bent prie priekaišto: „papasakok pagaliau man ką nors“. Tačiau vietoj to jūs tik tylite ir šypsodamasi žiūrite į jį. Jis rengiasi, eina į tualetą, po to atsisėda į fotelį. Jūs tylite ir atsilošusi sofoje žiūrite į jį. Po kiek laiko jis neišlaiko ir paklausia jūsų, kas atsitiko. Jūs tik gūžtelėjate pečiais.
Kodėl kartais kai kurios partnerio savybės erzina iki skausmo? Kartais mes negirdime, kad jis čepsi valgydamas, bamba, nurodinėja, ką turėtum daryti ir t.t., o kartais visi šitie veiksmai varo is proto! Ar tokiais atvejais meilė pasislepia po lova?
Vargu ar žmonės dažnai atkreipia dėmesį į savo minčių judėjimą. Mąstome - ir gerai. Kitiems ir to neduota. Tačiau tie, kas kalba, tie neišvengiamai išsiduoda, kaip būtent jie mąsto. Ir iš tos kalbos mes galime suprasti: ar jie viduje statiški, ar dinamiški. Sužinoję tai mes galime suprasti labai daug apie žmogų - kokį darbą jam geriau dirbti; kodėl su juo negalime susišnekėti; kodėl jis kaip tik gali susitvarkyti ten, kur negalime mes.
Ar žinote, kaip atskirti diletantą, vadinantį save psichologu? Jis kalbės jums apie pozityvaus mąstymo svarbą ir pats nuoširdžiai tikės šiais beviltiškais niekais. Kad tik kas nors pradės jums kalti į galvą, kad reikia mąstyti pozityviai, dėkite kryželį. Jis gali būti labai mielas žmogus ir geras draugas, bet apie gyvenimą jis nenutuokia nieko. Ir jis niekada neišmokys jūsų nieko vertingo.
Patikrink save: jei namuose dienos metu tiesiog guli lovoje ir užeina namiškis – kaip reaguoji? Variantas neturintiems šeimos: jei tuo metu tau paskambina ir paklausia, ką veiki - ką atsakai?
Garsus Libano poetas Džebranas neveltui yra sakęs, kad ąžuolas ir kiparisas neauga vienas kito šešėlyje. Tai reiškia, kad artimi žmonės neturėtų užgožti vienas kito. Džebranas žinojo, ką sako, kadangi buvo intuityvus poetas mistikas, o tokie žmonės gyvena ypač arti esminių pasaulio dalykų. Ar būti ne per daug arti yra esminis dalykas santykiuose?
Kuris iš mūsų bent vieną kartą gyvenime nėra suabejojęs savo reikalingumu? Kuris nėra įsižeidęs, pastebėjęs, jog jį ignoruoja, į jį nekreipia dėmesio, jo negirdi ir nemato? Tikriausiai, didžiausia paauglystės ir jaunystės problema - jutimasis „už borto“
Tik pažvelkite, kaip galingai veikia pseudodvasingumo ideologija! Visiems skriaudėjams derėtų atleisti, netgi jei jie to neprašo. Mąstyti pozityviai net jeigu norisi pasikarti. Patirti tiktai "teigiamas" emocijas, nes reikia būti aukščiau už pyktį, keršto troškimą ar norą apginti savo interesus. Uždrausti pyktį, nes jis gali pakenkti skriaudėjui. Tu nustosi save kontroliuoti, o šito jokiu būdu negalima leisti.
Kartas nuo karto mylinti moteris paklausia, kodėl mano išrinktasis susižavėjo kita? Juk aš jį taip mylėjau... Ir su kartėliu priduria: “Matyt, už meilę tau visuomet sumoka neapykanta...” O gal ta kita myli jį labiau už mane?
Ateina laikas, ir tu jau nebegali būti tokia naivi. Ir netgi truputėlį pavydi tiems, kurie gali...
Jeigu jums teko lankytis pas psichoterapeutą ir apie tai sužinojo jūsų tėvai – kokia buvo jų reakcija? Galbūt, tėvai karštai palaikė jus. Tačiau tikėtina, kad jie labai susirūpino: dabar, pasakė jie su kartėliu, gausis, kad mes kalti dėl tavo problemų...
Mes labai didžiuojamės savimi, kai užtikrintų tonu sakome apie sutuoktinį: „manau, kad jis turėtų...“ ir pridedame: „susitvarkyti po savęs vonią; dėti kojines į vietą; pranešti, kai vėluoja; taktiškai atsiliepti apie mūsų išvaizdą; prisipažinti, kai kaltas...“ Kalbame mes taip apie dalykus, kurie mums yra savaime suprantami. Jei tik mes iš tiesų sureikšminame švarą, tvarką, punktualumą, mandagumą, atvirumą – mums kyla nuoširdi nuostaba ir teisėtas pasipiktinimas, kai sutuoktinis atkakliai to nesilaiko.
Išgirdę, kad kas nors greitai pavargsta, mes nesusimąstydami patariame: ilsėkis. Taip pat labai populiaru patarti žmogui gerai išsimiegoti. Nepaneigsi, kad kai kurie žmonės po gero miego tiesiog neatpažįstamai atstato savo jėgas ir nuotaiką. Tačiau taip būna ne visiems ir ne visuomet.
Kažkada graikų filosofas Platonas mokė, jog iš pradžių žmonės buvo dviveidžiai ir turėjo po keturias rankas ir kojas. Po to dievybės suskaldė juos į vyrus ir moteris. Ir nuo to laiko kiekvienas iš mūsų ieško savo pusės. Dauguma psichologinių teorijų apie suderinamumą remiasi šiuo mitu. Mitas iš tiesų viliojantis ir pralaiko viltį.
Laivė yra labai geras žodis. Tradicine prasme, seksualinė laisvė - tai laisvė mylėtis su kuo tik nori. Pirmykštėje gentyje žmonės taip ir darydavo, neleisdami sau mylėtis tik su artimais kraujo giminaičiais. Šių laikų seksualinė laisvė ilgą laiką buvo pridengta veidmainiško šydo: “mes su tavimi surišti iki pat mirties“, kurį lydėjo slapta neištikimybė.
Kada vasaros naktį sėdėdamas ant jūros kranto toli nuo miesto šviesų aš žiūriu į tamsų mirgantį žvaigždėmis dangų - aš apmirštu. Beaistrė Visata žvelgia į mane nesuskaičiuojama galybe akių, ir tai virpina mano sielą.
Gyveno kartą berniukas. Jis norėjo pamaitinti visus alkstančius ir sušildyti visus sušalusius, o po to nesėkmingai vedė. Įsivaizduokite, ta bjaurybė norėjo, kad jis pirmiausiai pamaitintų ją ir jų bendrus vaikus, sušildytų jų bendrus namus ir uždirbtų pinigų bent jau drabužiams, o po to tik pasaulį gelbėtų. Na ir pasitaiko gi tokių egoistiškų bobų!
Gyvenime nėra neteisybės. Gyvenimas neprašo jo mėgti ar pateisinti. Kuomet susiduriame su apgaule, nedėkingumu ir priešiškumu, tai būna nelengva pripažinti. Ir vis dėlto - tai gyvenimo duotybės.
Velykos - įdomi šventė. Joje susiliejo pagoniškas džiaugsmas dėl ateinančio pavasario ir krikščioniškas džiaugsmas dėl atgimstančio Kristaus. Anglo - saksų Aštrėja, graikų Persefonė grįžta šiomis dienomis iš požeminio miego ir pasitinka saulę.
Panikos priepuolius suprasti gali tik juos patyręs žmogus. Nepatyręs pasako: “Aš tai niekuomet nepanikuoju. O ko čia jaudintis? “Ir taip sakydamas žmogus parodo, kad sumaišo panikos priepuolius ir baimę.
Ar verto ko nors norėti? Na, pasakysite Jūs, ir klausimas! Kas gi nenori gyventi sočiai, saugiai? Ir kas gi nesiekia rasti mylintį partnerį, o taip pat pelnyti aplinkinių pagarbą? Na nėra tokių žmonių - pasakysite jūs ir prisiminsite posakį, jog žuvis ieško, kur giliau, o žmogus - kur geriau. Ieško beveik instinktyviai ir sustabdyti jį nuo šių paieškų gali tik depresija ar mirtis. Tačiau neskubėkime daryti išvados, kad tokia jau yra žmogaus prigimtis ir norėti yra labai sveika...
Pripažinkite, nemažą dalį mūsų gyvenimo užima koks nors tobulinimas. Arba bent svajonės patobulinti. Mes tobuliname savo namus, mes tvarkome savo vaikų reikalus, mes tobuliname save patį.
Pakalbėkime apie sėkmę - kodėl vieniems žmonėms sekasi, o kitiems, rodos, bėdos tyko už kiekvieno kampo.
Poreikis būti mylimam - vienas iš pagrindinių mūsų poreikių. Jis panašaus lygio kaip oro ir maisto poreikis.
Natūralu tikėtis, kad vaikas tęsia savo tėvus. Ir kad obuolys nekrenta toli nuo obels. Genetinė ir auklėjimo teorijos sako, kad jei vaikai ir gali nebūti savo tėvų kopijomis, tai vis tiek turi į juos labiau panėšėti, nei skirtis. Taip, būna genetinių mutacijų, tačiau jos nėra visuotinės. Auklėjimas apskritai vyksta per susitapatinimą ir išmokimą. Taigi, visa tai kalba už tai, kad vaikuose tėvai turi atpažinti save patį. Ir šis atpažinimas kaip tik ir sudaro dalį tėviškos meilės. O drauge saugo vaikus nuo tėvų agresijos. Nes atpažinę kažką panašaus kitame žmoguje mes persismelkiame simpatija šiam žmogui. Taip gimsta draugystė ir trauka. Dėl ko akiniuoti mėgsta akiniuotų draugiją, storuliai mielai “tūsinasi” su storuliais, o kaulėti - su kaulėtais.
Apie tai, kad reikia gerbti tėvą ir motiną, nei sakyti, nei rašyti nereikėtų, jei tai būtų paprasta. Matyt, nuo seno žmonės ne tik gerbdavo savo tėvus, bet ir niekindavo. Prisiminkime, ką nuo Babilono laikų pasakoja motinos apie augančius vaikus: neklauso, priekaištauja, įsižeidžia.
Paklausyk manęs. Tiesiog dabar. Tavęs nėra per daug. Tavęs niekada nebuvo per daug. Tavęs niekada nebus per daug. Pati idėja apie tai yra absurdiška. Nes tu gimei tam, kad būtum savimi. Mes visos. Be mažiausios išimties.
Yra toks žodis „prisirišti“. Reiškia jis, kad mums kitas žmogus darosi vis labiau ir labiau reikalingas. Ilgimės mes jo, kai nėra. Ilgai nepaleidžiame. Pavyduliaujame. O metai bėga. Dėmesio iš jo vis mažiau reikalaujame, nes vis labiau pasitikime. Stiprėja ryšys. Tačiau būna juk ir atvirkščiai. Ateina toks metas, kai ryšys su žmogumi mums pasidaro nereikalingas. Ir ką tuomet daryti? Kaip tą virkštelę nutraukti?
Štai jūsų šeimyninis gyvenimas tapo rutina. Rutiniška viskas: rytinė kava ir vaiko ruošimas mokyklai, rutininis vyro „labas rytas“ ir kelionė į darbą. O vakare jūsų laukia vis tas pats: vyro nugara prie kompiuterio ar televizoriaus, vaiko neparuoštos pamokos... Vakarienė ir rutininis seksas. Ar šis gyvenimas kada nors pasikeis?
Patikti vyrams norisi kiekvienam moteriai ir patikti moterims norisi kiekvienam vyrui. Jau nekalbant apie vaikus ir senius. Žmonės, kalbantys apie tai, kad patikti niekam nenori, dažniausiai nelabai jaučia šį savo norą. Todėl būkime sąžiningi ir pažiūrėkime, kaip tai padaryti.
Daug kas įsivaizduoja, kad su baime reikia elgtis kaip su didžiausiu savo priešu. Nuo pat mažens mus mokina, kad bailumas yra blogai, o drąsa - gerai. Tiesa, mums nepatikslina, kokiu būdu baimė turi transformuotis į drąsą. Tiesiog mums sakoma: ”nebijok”, ir nuo to laiko mes automatiškai kartojame šį posakį visiems bijantiems - nuo draugų iki mūsų vaikų. “Nebijok”- reiškia ne ką kitką, kaip “neleisk sau bijoti”. O kaip neleisti sau bijoti? Reikia užvaryti baimė giliai į kūną. Tiesa, mes išmokstame tai daryti ir be pamokymų - žymiai anksčiau, galbūt, kai dar esame labai maži ir žodžių “nebijok” mums dar niekas nesako. Iš pradžių mes darome tai ne per protą, o instinktyviai.
Šeimos gyvenime susipina kelių žmonių gyvenimai. Ar galime šiame sudėtingame raizgalyne gerai jaustis? O gal teisūs tie, kurie nori gyvenimą praleisti vienatvėje?
Jeigu jūsų paklaustų, ar jūs mylite žmones, ką jūs atsakytumėte?
Kiek smulkmenos reguliuoja mūsų gyvenimą? Gal dramatiškos yra ne pačios smulkmenos, o mūsų požiūris į jas? Visas gyvenimas susideda iš smulkmenų, tačiau vieni praplaukia, dėmesio į jas nekreipdami, o kiti taip susikoncentruoja, kad nemato didesnių dalykų... Žodžiu, kodėl numestos kojines viduryje kambario veikia taip dramatiškai?
Turbūt pastebėjote, kad barnio metu vienas ir besibarančiųjų trenkia duris ir išeina... Kur? Dažniausiai vis ten pat...
Lygiai taip pat kaip alkoholikų vaikai per kilometrą jaučia net mažiausią alkoholio kvapą, kaip pagal kvėpavimo garsą, žvilgsnį, balsą ir eiseną jie gali nustatyti, ko ir kiek minėtas žmogus išgėrė, taip ir aš - neklysdama ir tiksliai galiu nustatyti emocinę agresiją.
Kartais mūsų santuokos primena sūpuokles. Vienas pasveiksta - kitas suserga. Vienas pralinksmėja - kitas nusimena. Kodėl ir ką su tuo daryti?
Balso tonas bendraujant su bendradarbiais, kiek ir kaip tai svarbu vadovui ir pavaldiniui? Pasiklausykite, kaip kalba per raciją taksi dispečerės su vairuotojais ir pastebėkite abiejų pusių reakcijas.
Kaip išmokti nesusigadinti sau gyvenimo žodžiais? Kodėl vieniem žmonėms taip sekasi nusišnekėti? O kiti visada moka parinkti žodžius.
Ar valdžia suteikia moteriai žavesio ar jį atima? Moteriai vadovei kartais šis klausimas ima rūpėti.
Žodis „regresas“ tau siejasi su griovimu, grįžimu atgal ir apskritai su senatviniu išprotėjimu. Jei esi šiuolaikinis žmogus, tikriausiai, esi už progresą t.y., už nuolatinį vystymąsi. Tavo kūnas turi stiprėti ir tobulėti, o jei ne - tai jautiesi ne kaip. Tavo protas turi vystytis, o jei tu kartoji tas pačias klaidas, tai už tai save peiki. Tavo ar tavo įmonės pajamos turi nuolat augti, o jei neauga, tai tu manai, kad darai kažką ne taip. Ir tavo santykiai, ir tavo charakteris, ir visas tavo gyvenimas privalo būti nuolatinis progresas. Kitaip tu bijai – ne numirti, žinoma, o parasti savo laimę. Nes laimė - tobulėjime... Prie tokios pasaulėžiūros tave pripratino tėvai ir mokykla. Tave girdavo už progresyvius žingsnelius ir peikdavo už tinginiavimą, nejudėjimą pirmyn ir už klaidas.
Kiekvienas gyvenimas gali būti pavaizduotas linija. Kartais ši linija kyla į viršų, kartais eina tiesiai. Ir, deja, pabaigoje ji neretai linksta žemyn. Mes galime su tuo nesutikti, galime net visomis išgalėmis tam priešintis. Tačiau karjera vargiai ar gali tapti nuolatiniu kopimu į viršų.
Acros“ - graikiškai „aukščiausias“, „polis“ - miestas. Genialus sumanymas pastatyti ant Šeškinės kalno kažką panašaus į graikų miestą - pavyko. Tiesa, senovės graikai statydavo savo miestus ant kalno pragmatiškais sumetimais - ten slėpdavosi nuo karo miestelėnai. Akropoliuose būdavo gausu šventyklų - tokių didelių, kaip Atėnų Partenonas ir mažesnių – po vieną kiekvienam dievui ar deivei. Viduryje aikštės („agora“- graikų), prekiaudavo pirkliai, diskutuodavo filosofai, skaitydavo eilėraščius poetai. Čia vykdavo mitingai ir buvo sprendžiami rinkimų bei kiti miesto gyvenimo klausimai. Teatruose vykdavo spektakliai.
Apie ką dažniausiai meluojama, kas didžiausi melagiai - vyrai ar moterys (o gal vaikai?), kuo baigiasi melas - ar jo kojos visuomet trumpos, o gal pasitaiko ir su ilgomis? Ar melas padeda gyvenime, ar viską galutinai sugadina?
Kartais meilė ima žmonėms trukdyti. Tarkime, mergina įsimylėjo be atsako, jos vaikinas turi kitą. O jai „meilės liga“ prasidėjo. Skauda širdį tiesiogine ir perkeltine prasme. Ir ji prašo psichoterapeuto, ekstrasenso ar būrėjos - išvarykite iš manęs šią meilę.
Jūs žinote, kai linkime draugams, mes linkime viso, ko geriausia: sveikatos, pinigų, meilės, sėkmės, o palinkėję po to pasitikriname.
Pakalbėkime apie skirtingus žmonių tipus - tuos, kurie dirba ta pati darbą, nors ir nepatenkinti savo uždarbiu, bamba, bet nieko nedaro, kad kažką pakeistu, o kiti - nelipdami kitų galvomis ieško išeičių.
Meilė lyg ir neturėtų priklausyti nuo lyties. Juk prisipažindami meile, laukdami meilės ir priekaištaudami, kad nemyli, vyrai ir moteris turi omenyje tą patį. Ar ne tą patį?
Ar visuomet švelnūs, rūpestingi ir dėmesingi vaikinai patinka merginoms? Ar nebūna, kad jas traukia valdingi ir despotiški? O jei būna, tai kodėl?
„Nesąmonė“ – pasakysite jūs – „Nuo savęs nepabėgsi“. Galima save apkvailinti, apgauti galima. Galima prisigerti iki sąmonės netekimo. Na, kraštutiniu atveju galima save nužudyti. Tačiau įprastinėmis sąlygomis nuo savęs nepabėgsi – nei nuo savo išvaizdos, nei nuo charakterio.
Vis dažniau kyla klausimas, ko vertos pedagoginės teorijos, akcentuojančios tėvų, auklėtojų, mokytojų elgesį su vaikais? Kas iš tiesų priklauso nuo tėvų, o kas – nuo prigimtinių vaiko savybių? Ar višta, ar kiaušinis atsirado anksčiau?
Vieni žmonės dažniausiai mėgaujasi procesais. Kiti žmonės dažniau siekia rezultato. Kai jie sueina kartu, jie kartais vienas kitą erzina.
Tikriausiai, ne vienam teko girdėti išsireiškimą „infantilus“. Kitaip sakant, „nesubrendęs“. Taip pat teko girdėti posakį „suvaikėjęs“. Visus šiuos posakius žmonės vartoja norėdami sukritikuoti. Iš to kyla išvada, kad būti vaikišku, nesubrendusiu yra blogai. O štai elgtis brandžiai, suaugti - gerai.
Būna psichoterapinėje praktikoje toks laikotarpis, kai padaugėja klientų su kažkokia problema. O ypač – klienčių, nes moterys pas psichoterapeutus ateina dažniau už vyrus. Būna periodų, kai ateina daug žmonių su depresijomis, o būna - besiruošiančių skirtis. Taip atsitinka su pykčiu: tai viena klientė, tai kita vis ima skųstis, kad nešioja viduje nesutramdomą pyktį. Ir ateina ji tą pyktį sutramdyti. Nes pavargsta nuo jo ir laiko save blogu žmogumi.
Tikroji baimė, kurią jūs jaučiate – tai baimė savęs. Savęs tokios, kurioje telpa visa moteriška išmintis, visa žmonijos sukaupta patirtis, visa drąsa ir visas ryžtas. Vietoj to jūs imate apie save galvoti kaip apie nevertą, menką žmogystą, kuri nuolat daro kvailas klaidas ir praranda kažkokius šansus.
Jūs tikriausiai pastebėjote: kai vyras susibara su moterimi, ji vienu momentu pravirksta. Nuo to momento vyro elgesys ima keistis. Arba jis pasišalina, arba supyksta, arba sutrinka ir ima kažką veikti. Panašu, kad vyrai reaguoja visai kitaip, nei moterys panašioje situacijoje.
Mūsų pasaulėžiūra neskatina siekti laimės. Juk laimės ieškojimas įtraukia į save rizikos elementą. O artojų karta rizikuoti sau neleidžia. Spręskite patys: „aukščiau bambos neperšoksi“, „kuprotą tik kapas ištaisys“, „durnas gimei – durnas ir mirsi“ – tokio pobūdžio posakių pas mus apstu.
Jūs puikiai žinote, kaip kilniai atrodo Kristaus, nešančio kryžių, figūra. Jūs atpažįstate ir tuos vaikus. Miestuose jie vaikšto su didelėmis kuprinėmis ant nugarų, o papildomai dar tempia didelį futliarą smuikui ar violončelei bei maišą su sportine apranga. Jų žvilgsniai nudelbti, o eisena kryptinga.
Sveikas, nemokantis supykti! Džiaugiuosi rašyti tau bet ką, nes žinau, kad net ir tave užrūstinęs atviro pykčio nesulauksiu. Bet tu atrodai sau negyvas, o tapti ligoniu ir gydytis nuo depresijos vaistais nenori. Tačiau kita vertus žinau, kad širdies gilumoje tu jausti: pykti, liūdėti, bijoti - moki, todėl parodysiu, kiek tave suprantu.
Štai jūs esate su savo sutuoktiniu ar draugu. O gal ruošiatės tuoktis. Pirmomis dienomis jūs gyvenate tarsi būtumėte viena siela: ir filmai jums vienodi patinka, ir muzika, ir seksualiniai skoniai panašūs. Apie tai, kas jus skiria, jūs stengiatės negalvoti, o išrinktojo trūkumus kilniaširdiškai atleidžiate.
Anksčiau ar vėliau kai kuriems iš mūsų tenka išgirsti: „tu per daug mane kontroliuoji“. Kartais tai skamba dar stipriau: „tu mane užknisai, nes lendi į mano gyvenimą“. O kartais tai išvis neskamba, tačiau žmogus parodo tai veiksmais. Kažkur dingsta, akivaizdžiai duodamas tau suprasti, kad nori nuo tavęs išsilaisvinti.
Lengva pastebėti, kai žmogus pyksta. Mus nuolat supa mažytės Šekspyro vertos dramos. Štai jis parausta, jo balsas tampa aukštesnis, vyzdžiai susiaurėja ir jo žvilgsnis išduoda agresiją. Jis gali judėti staigiais judesiais, trankyti per stalą ar daužyti daiktus.
„Kas per klausimas!“ - pasakysite jūs - „pirmiausiai, jei savimi nepasirūpinsi, niekas tavimi nepasirūpins. Antra, priklausomybė nuo kito žmogaus kankina ir žemina.“ Šitai mes kartojame tvirtai įsitikinę, kad tai yra savaime suprantama. Pamiršdami, kad ilgą savo gyvenimo dalį, vaikystę, mumis rūpinasi kiti. Ir visai gali būti, kad senatvėje bus tas pats. Taigi, nepriklausomybės periodas, kai mes rūpinamės savimi patys - tai tik mūsų gyvenimo etapas. Ar šis etapas yra laimingas?
Šie trys žodžiai – magiški. Aplink juo sukasi šeimyninės aistros. Sudėk visus tris komponentus – gautųsi kažkokia neįmanoma laimė. Žmonės kartais bijo per didelės laimės. Todėl linksta iš šios trijulės ką nors išmesti:
Kaip išmokti neprisiristi prie žmonių, per daug arti neprisileisti?
Nemažą dalį žmonių kamuoja idėja ko nors nedaryti. Jie siekia ką nors mesti, ko nors atsikratyti ir nustoti ką nors darius. Sąrašas to, ką mes ruošiamės mesti, yra ilgas: svorį, rūkyti, gerti, pertraukinėti pašnekovą ir t.t.
Greičiausiai nerimas – viena iš dažniausių nemalonių psichinių būsenų. Netgi pykti ar liūdėti yra maloniau. Pyktis ieško sau išeities kandžiuose žodžiuose, o liūdesys – ašarose.
Pabūkite nuoširdūs ir atsakykite: kiek savo laiko, pinigų ir pastangų mes skiriame vieninteliam tikslui – sužavėti kitus?
Jeigu jums tenka jaustis nesėkmingais ir nelaimingais, tai žinote: tuo metu dauguma aplinkinių žmonių mums atrodo sėkmingi ir laimingi. Šis reiškinys yra labai įdomus, sveikas protas sako mums, kad gyvenimas yra dryžuotas: po juodų juostų seka baltos, o laimė – dalykas momentinis, kartais aplankantis tai vieną, tai kitą žmogų.
Šių laikų bruožas – tobulumo siekis. Tobulinama viskas: nuo pilvo formos iki aplinkos. Neapėjo šis tobulinimas ir vaikų, o ypač paauglių. Iš jų norima labai daug ir šis noras aiškiai kertasi su sveiku protu.
Valentino šventė buvo pakankamai tradiciška: su raudonomis širdutėmis, kolegų sveikinimais ir netgi mergaitėms berniukai dovanojo gėles. Spaudimas iš išorės švęsti jei ir buvo, tai minimalus.
Meiles jausmas – ar jam liko vietos šiuolaikiniame pasaulyje? Ar liko laiko mylėti? Ar apskritai mokame tai daryti?
Mes žinome posakį: „Gyvenimas – tai kova“. Tačiau niekad iki galo neįsigiliname, kiek gi jame gyvenimiškos tiesos…
„Tuoktis man ar nesituokti?“ – paklausė išminčiaus jaunas žmogus. „Tuokis ar nesituok – abejais atvejais tu gailėsiesi“ – atsakė filosofas.
Kuri moteris nesvajoja apie rūpestingą vyrą? Tačiau ar kiekviena moteris atlaiko rūpestingą vyrą?
Pasitaiko, kad vaikai rūpesčių nekelia. Jūs žinote, tai tokios palaimingos akimirkos, kai jie geroje nuotaikoje, ar kur kieme žaidžia... Tačiau ar šios palaimingos būsenos – vaikų nuopelnas, ar mūsų pačių sukurta būsena? Jei tai mūsų pačių sukurta būsena, atsiranda pagunda daryti tai dažniau ir sąmoningiau.
Kas atsako už mūsų jausmus? Vieni sako – aplinka, kiti kaltina psichologinius vampyrus. Psichologai mėgsta pabrėžti, kad mes patys atsakome už savo jausmus. Kaip yra iš tiesų?
Įdomūs, pažįstami, moteriški vidiniai dialogai. Ką mums gali prikalbėti mūsų vidinė Tragiškoji pusė?
Burtininkai, tarkime, fokusininkai, paverčia mūsų svajones tikrove. Pasakėme fokusininkui, kad norime stebuklo – op! – ir iš po skaros išskrenda balandis... Kažką panašaus mes darome kasdien, kai savo jausmus materializuojame, t.y. paverčiame matomais dalykais. Ar nepaverčiame?
Kodėl kartais dviese augę šeimoje būna vienišesni už vienturčius? Kodėl suaugę žmones nesugeba pamiršti vaikystėje patirtu skriaudų ar kažkokios mistinės nelygybės? Ką praranda vienturčiai? Ar jie kažkuo nuskriausti?
Kodėl asistuodamas vyras turi būtinai pavaišinti moterį? Kam tos dovanėlės, restoranai ir gėlės?
„Ko toks nelinksmas?“ – klausiame svečio, kuris pobūvio viduryje sėdi vienas. „Ko toks nedraugiškas?“ – priekaištaujame pažįstamam, atsisakančiam eiti kartu papietauti bendradarbiui. Pagal nerašytą taisyklę tas, kas yra bendraujantis, palaikantis kompaniją, „savo chebrą“ – tas yra sveikas ir normalus. O atsiskyrėlis, vienišius, individualistas – yra nesveikas ir nenormalus. Todėl atrodo logiška, jog vienas žmogus negali jaustis gerai, o esantis kompanijoje žmogus – turėtų.
Seniai baigėsi vasara, ir darboholikai atsiduoda savo ponui – darbui. Vieni dirba dešimt, kiti – penkiolika valandų per parą, ir tai dar ne riba. Kodėl, klausia jie, para tokia trumpa?
Kodėl vaikai mėgsta tyčiotis vieni iš kitų? Ar taip elgiasi tik tie, kurie patys jaučiasi nesaugūs? Ir patyčių objektai – kodėl pasirenkami būtent tie, o ne kiti? Ar čia loterija, ar yra savybės, dėl kurių žmogus pasirenkamas auka?
Tai tik atrodo, kad mes visi homo sapiensai. Neretai mes su nuostaba atrandame, kad mūsų sutuoktinis elgiasi visai ne logiškai. Ir netgi neetiškai. Bet ir nelogiškumo atveju ne visuomet mes galime pasakyti: „taip jam liepė širdis“. Tai reiškia, kad kartais žmogaus motyvai nesusiveda nei į „taip elgtis protinga“, nei „jis tai padarė iš meilės“.
Ką jūs manote apie norus, kurie vis neišsipildo? Kodėl mes vis atidėliojame veiksmus, kurie padėtų pasiekti tikslą?
Mes žinome posakį: „Gyvenimas – tai kova“. Tačiau niekad iki galo neįsigiliname, kiek gi jame gyvenimiškos tiesos…
Nėra pasaulyje žmonių, kurie nebūtų patyrę šio jausmo. Jūs paklausite, kodėl? Ogi todėl, kad idealių žmonių nebūna. Ir nėra žmonių, kurie niekada nieko nemylėjo. Net jei kas nors sako, kad niekada nejautė neapykantos (o taip pat pykčio, pavydo ar pavyduliavimo), tai aš linkusi jais netikėti. O ten, kur egzistuoja meilė ir prisirišimas, ten visada šalia šmėkščioja, net jei visai nepastebimai, išdavystė ar pavyduliavimas, pyktis, kai negalime gauti ko norime ir neapykanta, kuri gali tam tikromis aplinkybėmis pavirsti į meilę.
Tikriausiai, ne vienam teko girdėti išsireiškimą „infantilus“. Kitaip sakant, „nesubrendęs“. Taip pat teko girdėti posakį „suvaikėjęs“. Visus šiuos posakius žmonės vartoja norėdami sukritikuoti. Iš to kyla išvada, kad būti vaikišku, nesubrendusiu yra blogai. O štai elgtis brandžiai, suaugti – gerai.
„Tuoktis man ar nesituokti?“ – paklausė išminčiaus jaunas žmogus. „Tuokis ar nesituok – abejais atvejais tu gailėsiesi“ – atsakė filosofas.
Senmergė – tai stereotipas, turintis neigiamą atspalvį. Ar tai mūsų mąstymo etiketė, ar užprogramuota genuose tikrovė? Ar tiesiog nesėkmė?
Kai kurie darbo kolektyvai panašūs į itališką šeimą. Keliamas balsas,skamba juokas, trankomos durys. Kiti primena ledo rūmus – viešpatauja tyla ir toje tyloje vos girdimai ūžia spausdintuvai. Trečiuose kartais pasigirsta juokas, o kartais viešpatauja darbinė atmosfera. Žmonės vis dėlto nėra panašūs į spausdintuvus. Jiems būtina kartais pagyventi emocijomis. Kiek tai padeda ir kiek trukdo?
Ne paslaptis, kad mes mėgstame įsižeisti. Saldus nuoskaudos skonis neretai yra tarsi prieskonis mūsų asmenybės jausmui.
Meilėir finansinės vyro galimybes:kiek tai turi įtakos moters jausmams, pasirinkimui, laimės jausmui?
Sužinoti, kad sutuoktinis neištikimas, visuomet skaudu. Tačiau kartais tai padeda atrasti ko nors naujo. Kaip tai gali būti?
Kaip atrodo riba, kuomet reikia skirtis? Ar visuomet yra išeitis iš padėties?
Kodėl žmogus ieško pateisinamų priežasčių, kad kažko nedarytų? Na, pavyzdžiui, nutaria neiti laikyti šiandien egzamino, nes serga vaikas (o iš tiesų labai baisu, pusė knygos neperskaityta). Arba nenustoja verkti 15 metų dėl viršsvorio, bet neina sportuoti, nes gi tikrai nėra laiko (matot,sako jis, kada grįžtu namo, vaikai vieni!). Atidėlioja svarbius susitikimus, nes šiandien nieko nespėja (o iš tikrųjų nėra nuotaikos). Ar čia auklėjimo klaidos? Ar gali toks žmogus pasikeisti? Gal jam trūksta valios?
Objektyvumas ir subjektyvumas... Kaip sako liaudies patarlė, „kito akyje ir krislą pastebi, o savo – net rasto nemato“. Kaip „gydyti“ tokius žmones?
Ar įmanoma iš naujo įsimylėti sutuoktinį, kuriam po kone dešimties gyvenimo kartu metų, jauti tik draugystę, prisirišimą, tačiau jokio adrenalino nebelikę, nors seksas ir puikus. Abu imate žvalgytis į kitus, flirtuoti, taip gal stengdamiesi kompensuoti dėmesio trūkumą, norą žavėti ir žavėtis. Vaikų neturite. Vyras sako: „Noriu patirti tą įsimylėjimo jausmą dar kartą“. Ar šitai galima pajusti santuokoje, t.y. dar kartą įsimylėti?
Isterijos nebėra. Tai yra, gydytojai nebegali rašyti šios diagnozės. O anksčiau taip vadindavo ir tam tikrus sutrikimus ir žmones, kurie pasižymėjo labai demonstratyviu elgesiu. Žmones, turinčius tam tikrus charakterio bruožus, dabar psichiatrai vadina „histrioninėmis asmenybėmis“. Kūniškus sutrikimus, kuriems nėra jokio fizinio pagrindo, vadina „konversiniais sutrikimais“ – nuo žodžio „converso“ – „paversti“. Tai reiškia „psichinį reiškinį – emocijas – verčiu kūnišku reiškiniu“. Kodėl gydytojai nebenaudoja tokio trumpo žodžio „isterija“?
Viskas, kas turi savo pradžią, turi ir pabaigą. Tačiau ar reikia šią žiaurią taisyklę taikyti žmonių santykiams? Yra teoretikų, sakančių, kad intymūs žmogiški ryšiai yra amžini. Yra psichologų, atvirkščiai, raginančių nesigręžioti atgal ir stoiškai sutikti santykių pabaigą
Koks turi būti geras vadovas? Koks vadovavimo stilius geriausiai tinka kūrybišką darbą dirbančiame kolektyve? Ar gąsdinimas, super kontrolė nesuparalyžiuoja kūrybiškumo?
Įsivaizduokite situaciją: jūs einate prie altoriaus ir kunigas jums praneša: „Visagalio Dievo vardu skelbiu jus.... pradedančiais mokytis šeimyninių santykių pagrindų“! Palaukite – o kaip su įprastiniu „skelbiu jus vyru ir žmona“?
Brandi moteris skiriasi nuo mergaitės tuo, kad ji daug dalykų priima tokius, kokie jie yra. Nieko nebando su jais padaryti. Ji nenuduoda, kad girdi. Ji iš tiesų girdi leisdama sau būti paliestai iki pačių būties gelmių. Ji tiesiog giliai išjaučia tai.
Kas kaltas, jei moteris nenori sekso? Kalta moteris (bet ji nelabai gali kontroliuoti savo norus)? Kaltas vyras, nes rodo nepakankamai dėmesio ir moteris nesijaučia geidžiama? Ką daryti tokioje situacijoje? Juk nepakeisi vyro – jeigu jis 20 metų nedovanojo gėlių, tai ir nedovanos, o laikui bėgant išblunka ir progos...
Moterys svajoja apie princus. O susitinka su netobulais vyrais. Ar yra išeitis? Vienas flirto meistras yra pasakęs, kad vyrų prigimtis – padaryti moterį laimingą, o ši, kai kažkuo džiaugiasi, ir turėtų tai įvardinti kalbėdama. Sakyti ne, pvz., „šaunuolis, kad vonioje suklijavai plyteles“, o „aš tokia laiminga, kad mūsų vonią padarei gražesnę!“. Kaip kalbėti su vyru įvairiose situacijose, kad pakeltumėm jo savivertę, kad jis pasijustų vyru ir norėtų moterį padaryti dar laimingesnę?
Kaip išmintis byloja, protingas žmogus nepergyvena dėl to, ko negali pakeisti. Visgi kaip susitaikyti su dalykais gyvenime, kurie labai skaudina (ligos, negalios), bet kurių pakeisti neišeina? Kaip tai priimti?
Šis straipsnis–tiems, kurie mano, jog geriausiai buvo gyventi prieš vestuves.Tie, kuriems dar tęsiasi medaus mėnuo, jį skaityti nebūtina. O kitiems verta paklausti savęs: kaip pasikeičia bendravimas su priešinga lytimi po vestuvių?
Kaip žinome, romanai būna laimingi ir nelamingi. Internetas jų eigai turi tik netiesioginį poveikį. Ar tikrai?
Kodėl ne visos močiutes myli savo anūkus? Na, gal ir myli, bet neskuba jų čiūčiuoti ir sekti pasakų, padėti dukroms ir t.t.? Močiutei, kaip ir apskritai moteriai, visuomenė kelia tam tikrus reikalavimus. Papročiuose močiutė – personažas, pasižymintis šiomis pagrindinėmis savybėmis:
Moteris skundžiasi vyrui, kad jis jos negirdi. Vyras nenustemba: jis girdėjo šį skundą daug kartų. Tačiau ar vyras gali imti ir pradėti moterį girdėti? Moteris, kai sako, kad vyras jos negirdi, turi omenyje štai ką: vyras neatpažįsta jos jausmų. Štai kaip ji supranta „girdėti“:
Štai jūs esate su savo sutuoktiniu ar draugu. O gal ruošiatės tuoktis. Pirmomis dienomis jūs gyvenate tarsi būtumėte viena siela: ir filmai jums vienodi patinka, ir muzika, ir seksualiniai skoniai panašūs.
Sako, vienatvė būna trijų laipsnių. Pirmas laipsnis: minčių – tu vaikštai vienas ir kažką galvoji. Antras laipsnis – monologo: vaikščiodamas tu kažką murmi, mąstai pusbalsiu. Trečias laipsnis – dialogo: tu sustoji gatvėje ir gestikuliuodamas pats su savimi garsiai ginčijiesi. Kodėl taip yra?
Kai vyras sako: „aš myliu tave, bet mane traukia kita“ – jauna žmona to nesupranta. Jai „traukia kita“ reiškia „myliu kitą“. O sakinio dalį: „aš myliu tave“ ji supranta kaip melą. „Jei jis jos nemylėtų, tai ji jo ir netrauktų“ – svarsto jinai. O kadangi ji taip nusprendė, vadinasi, jos vyras nevertas pasitikėjimo. Jį galima sumenkinti ir pasakyti: „tu išvis nieko nemyli“. Arba draugei pasakyti: „jis dar nesiišlakstė“. Tarsi vyrai būtų tokia ypatinga žirgų rūšis, kuri iki tam tikro laiko turi „išsilakstyti pievoje“. Iš tiesų geri arklių augintojai neprileidžia jaunų eržilų prie kumelių, jei dar neatėjo laikas ar tam nėra reikalo. Ir jokių „išsilakstymų“ jauniems vyrams taip pat nereikia. Tiesiog dažno vyro viduje gyvena toks susiskaldymas: „šitą moterį aš dievinu, išaukštinu, gerbiu, o ana – paprasta, gašli ir patraukli linksma mergiotė, kurios į žmonas aš neimčiau, nes ji per pigi“. Jauna žmona šito nesuvokia, nes to nepatyrė. Ir toks jos supratimas išlieka tol, kol į jos gyvenimą neateina toks pats susiskaldymas. Ji turi žmogų, artimą vyrą, sutuoktinį prie kurio prisirišusi, kurį brangina ir apie kurį sako „myliu“. Bet seksualinį geismą ji jaučia susitikusi visai su kitu vyru – įžūliu, vyrišku ir.... visai į vyrus netinkančiu. Kokia čia paslaptis ir ar yra kokia nors išeitis?
Pagal idėją komplimentas turėtų būti labai geras dalykas. Jis pakelia nuotaiką, ypač žmogui droviam ir nepasitikinčiam. Ir ypač kai mes ko nors mokomės: štai vairavimo instruktorius pasakė: „na šiandien visai neblogai pravažiavote“. Štai šokių mokytoja pagaliau pagyrė jūsų stovėseną. Štai jūsų viešas pasisakymas pagaliau susilaukė šiltos auditorijos reakcijos.
Meditacija yra pakankamai paplitusi Vakarų pasaulyje. Meditacijos centrai, sveikatingumo stovyklos ir seminarai dažnai įtraukia ją į savo programą. Nemaža dalis medikų teigiamai vertina meditaciją. Kas tai yra ir ką ji duoda?
Mergina prieš pat vestuves atsisakanti tekėti... Kas ji? Nesubrendusi bailė, kuriai trūksta drąsos prisiimti atsakomybę už kitą asmenį? Vėjavaikė, bijanti prarasti seksualinę laisvę? Ar nuoširdi, sau ištikima, brandi asmenybė, nenorinti veidmainiauti?
Jūs gyvenate su žmogumi, kurį mylite. Iš kur jūs tai žinote? Jaučiate. O taip pat darote artimam žmogui visokius malonius dalykus. Psichologija, nagrinėjanti mūsų jausmus, moko mus, jog vienais jausmais mes kartais dangstome kitokius jausmus. O veiksmais kartais bandome pamaloninti. Kaip sužinoti, ar jūsų meilė tikra, o gal tai tik skydas nemeilei? Iš kelių dalykų. Pavyzdžiui, iš deficito jausmo ir iš to, kad žmogus stengiasi.
Aš labai tikiuosi, kad tu esi patyręs neurotinę būklę. Nes jei tu nesi, tau nėra ko šio straipsnio skaityti. O jei esi, tai žinai, kad neurozės esmė – visai ne panikos priepuoliai. Ir ne širdies permušimai, ne nemiga, ne atsirūgimai ir ne sutrikęs miegas. Ir ne apie ekonominės krizės baimę mes kalbame. Visą tai dažniausiai įmanoma pakelti. Ypač kai įsitikini, kad po realistiško nerimo seka rūpestis, sprendimai visokie, o po neurotinių simptomų jokia rimta liga neseka. Ne, kalbame apie vidinį, nepaaiškinamą, neracionalų nerimą. Kuris visuomet su tavimi. Apie neurozę.
Kai kurios moterys ieško vyrų. Ieško ir seksualiam bendravimui, ir draugystei. Ieško ir neranda. Tačiau tuo pat metu kitos moterys tarsi ir nelabai ieško, tačiau nesunkiai susiranda. Ir štai pirmosios klausia, kodėl?
Jeigu jūsų paklaustų, ar jūs mylite žmones, ką jūs atsakytumėte?
Tikriausiai, nė vienam teko girdėti išsireiškimą „infantilus“. Kitaip sakant, „nesubrendęs“. Taip pat teko girdėti posakį „suvaikėjęs“. Visus šiuos posakius žmonės vartoja norėdami sukritikuoti. Iš to kyla išvada: būti vaikišku, nesubrendusiu – blogai. O štai elgtis brandžiai, suaugti – gerai.
Nelengva šiuolaikiniams tėvams: žingsnis į kairę – tampi diktatoriumi. Žingsnis į dešinę – palaida bala. Pakeli ant vaiko balsą – tave apkaltina nemeile. Leidi vaikui būti savimi – sako, nesirūpini. Kaip rasti tą aukso vidurį, kai gali pasakyti: esu pakankamai geras tėvas ar pakankamai gera mama?
Kad vyrams kartais reikia daugiau sekso – nieko nestebina. Ypač jei vyras jaunas ir jo žmona savo poreikiais nuo jo atsilieka. Jauni vyrai yra apskritai seksualesni už jaunas moteris, ir moterys kartais pagal juos sprendžia apie vyrų giminę apskritai: „jiems, – sako, – tik vienas galvoje“. Tačiau tai, kad vyrams reikia daugiau meilės – moterims vis dar naujovė.
Štai dažna situacija, kuria neretai skundžiasi vyras vyrui: „ji turi viską, ko tik paprašo. O kai pareinu namo – jos veidas surūgęs ir ji vis kimba prie manęs!“ Ir užjaučiantis draugas pritaria: „tos moterys pačios nežino, ko nori!“ O po to atsargiai paklausia, ar pakankamai jie mylisi. „Nes – pasako jis žinovo tonu – moterims būna „nedap...mo“ sindromas, taigi jos ir niršta“.
Vienos nakties nuotykiai – meilės paieškos ar desperatiškas bėgimas nuo vienatvės?
Jūs gyvenate su žmogumi, kurį mylite. Iš kur jūs tai žinote? Jaučiate. O taip pat darote artimam žmogui visokius malonius dalykus. Psichologija, nagrinėjanti mūsų jausmus, moko mus, jog vienais jausmais mes kartais dangstome kitokius jausmus. O veiksmais kartais bandome pamaloninti. Kaip sužinoti, ar jūsų meilė tikra, o gal tai tik skydas nemeilei? Iš kelių dalykų. Pavyzdžiui, iš deficito jausmo ir iš to, kad žmogus stengiasi.
Uošvė ir anyta – žmonės iš anekdotų. Anekdotuose priimta uošves naikinti ar bent neliūdėti joms mirus. Įdomu, kad uošvės anekdotuose yra nepageidaujamos personos apskritai. O anytos dažniausiai minimos tik santykiuose su marčiomis. Ir tai tik kaip varžovės, kurios nepasidalina vienos virtuvės.
Keistai kartais reaguoja vyrai ir moterys į prisilietimą. Kai kurios moterys sako, kad prisilietimų bijo ir vengia. Kai kurie vyrai moterų prisilietimus supranta tik kaip kvietimą pasimylėti. Ar tai nereiškia, kad švelnūs prisilietimai nusileidžia savo verte kažkam vertingesniam?
Kai kurie dalykai yra tokie įprasti, kad mes net nesivarginame jų suprasti. Tarkime, ką jūs pagalvojate pamatę viešoje vietoje besibarančius vyrą ir žmoną? Greičiausiai nieko nepagalvojate, išskyrus: „aha, čia šeimyninis barnis“. Tarsi besibarantys sutuoktiniai – toks pats neatsiejamas reiškinys, kaip sniegas žiemą ar maudynės vasarą. Visai kitaip, jei šie šeimyniniai barniai pas jus vyksta namuose, ir vyksta dažnai, ir jūs ne iš šono juos matote, o patys juose dalyvaujate. Tuomet anksčiau ar vėliau jums kyla klausimas, ar tai yra normalus dalykas? O jei nenormalus, tai kame gi čia reikalas ir ką būtų galima su tuo daryti?
Kartais kyla ginčas, ar patraukli moteris elgiasi patraukliai, kuria savo grožį ar tiesiog atranda savo grožį kitų nuomonėse. Kartas nuo karto netgi kuriamos mokyklos, kursai ir seminarai, kuriuose moterys, laikančios save potencialiai patraukliomis, mokosi būti dar patrauklesnės ir dalyvauja grožio konkursuose. Tačiau tokios pažiūros susilaukia feminizmo kritikos...
Klausimas dvipusis. Jaunai merginai gali rūpėti „ar aš jį myliu“. O klausimas „ar mane tikrai myli“ rūpi visiems ir visada.
Mes dažnai girdime, jog vaikams reikia skiepyti ir diegti įvairias naudingas savybes. Kartais – meilę Tėvynei, kartais – sveikus įpročius, o kartais – pasitikėjimą savimi. Visos šios savybės, be jokios abejonės, yra labai vertingos. Abejones gali kelti tik pats būdas, kuriuo šios vertybės turi atsidurti vaiko sieloje. Būdas šis, suformuluotas kaip „skiepijimas“, kelia tam tikras asociacijas.
Nepaisydami didelės skyrybų statistikos žmonės atkakliai tuokiasi. Peržengę per pirmuosius keturis bendro gyvenimo metus didelė dalis porų išsiskiria. Išsiskiria ne tik pas mus, bet ir islamo, ir induizmo, ir laukinių papročių kraštuose. Tačiau praėjus tam tikram laikui nemaža dalis tuokiasi vėl. Ko gi mes siekiame tuokdamiesi?
Aš noriu kalbėti su tavim apie viską. Ne vien apie tas gijas, kurios mus sieja, bet ir apie tas sienas, kurios mus skiria. Kažkada labai seniai mums atrodė, kad mes – tai viena. Taip ir buvo, kada mes susiliesdavome tik mažaisiais piršteliais. Bet kai susitinkame pilnai, mūsų skirtumų ignoruoti negalima.
Žinoma, jūs neabejojate, jog humoras ir juokas gerina sveikatą ir praligina gyvenimą. O štai ironija, humoras savo paties atžvilgiu – ar tikrai tai dalykas sveikas ir būtinas? Nemaža dalis žmonių daugiau nieko ir nedaro, tik šaiposi. Tik ne tiek iš kitų, kiek iš savęs. Su kitais aišku – tai linksmina. O kas atsitinka, jei žmogus padaro iš savęs paties pajuokos objektą?
Ne paslaptis, kad pusė jūsų, gerbiami skaitytojai ir skaitytojos, gyvenate jausmais. Kas beatsitiktų – jūsų krūtinę pripildo pyktis, liūdesys ar džiaugsmas. Balsas nejučiom pakyla, užkimsta ar suskamba visomis gamomis. Veidas pergalingai parausta ar išbąla.
„Codependancy“ – taip angliškai vadinama būsena, kurioje gyvena alkoholikų, narkomanų ir kitų priklausomų žmonių šeimos nariai. Apie priklausomybes parašyta daug, apie šią žmonių kategoriją – mažai. Kas būdinga šiems žmonėms?
Aš manau, kad komentarai iš serijos „Jūs privalote atleisti!“– nieko verti ir nuodingi. Šiandien perskaičiau šią frazę po moters, kurią daug metų mušdavo vyras, postu. Vyras mušdavo ją. Ir jų mažus vaikus. Ir varydavo lauk iš namų. Ir apskritai, darydavo tai, ką daro smurtautojai siaubo filmuose. O jai iš karto komentaras „Jūs pasistenkite jį suprasti ir atleiskite jam!“
Sveika, perfekcioniste!Ar jau esi tobula? Nieko panašaus. Iki tobulumo vis dar toli, jei skaitai šį straipsnį. Tobulas perfekcionistas ir straipsnių skaityti nenorėtų, nes tobulas žinojimas nereikalautų skaitymo. Tobulas žinojimas tiesiogiai ateitų iš dangaus.
Atėjo laikas pabusti iš mūsų pozityvaus-negatyvaus transo.
Mes žinome, kaip nusiraminti. Mes netgi žinome, kaip tai padaryti sveikais būdais. Tačiau kaip atvirkščiai – suaktyvėti? Ką daryti, kai nieko nesinori, t.y. esi apatijoje ir sąstingyje? Ar įmanoma išmokti norėti?
Pabūkite nuoširdūs ir atsakykite: kiek savo laiko, pinigų ir pastangų mes skiriame vieninteliam tikslui – sužavėti kitus?
Buvo reto sunkumo diena. Galimas dalykas, per daug visko prisikaupė per savaitę. Labai mažai miegojau, darbas, visokios smulkios stresinės situacijos, amžinas skubėjimas… Aš važiavau metro ir iš nuovargio buvau tiesiog jokia, netgi galvoje zvimbė.
Žinote, kaip aš atskiriu teoretiką nuo praktiko? Teoretikai mėgsta mokyti, kad reikia „priimti“, „mylėti“. Pageidautina, besąlygiškai. Jie iškilmingai kalba apie Visatos grožį, dieviškąsias energijas, širdžių susijungimą, energijos tėkmę.
Štai kiek save prisimenu, visada norėjau būti laisvas ir nepriklausomas. Ir galų gale aš toks tapau. Man prireikė daugybės metų, bet aš savo svajonę įgyvendinau.
Kad ir ką norėtumėte pagerinti savyje ar savo gyvenime, visada atsiras žmogus, kuris žino, kaip tai padaryti.
Kartais pasitaiko susidurti su tuo, kas stipriau už mus. Gerai jau, kartais... Dažnai ir labai dažnai.
Jeigu tu nejauti džiaugsmingo Naujųjų metų laukimo, jeigu tu nesi apsuptas blizgučių ir meilės, jeigu tu liūdnas ar suirzęs – tai ir yra tavo naujametinis scenarijus.
Kiek gali moteris savo vyrui pasakoti apie kitų vyrų dėmesį? Ar tai sustiprina vyro trauką moteriai ar atstumia?
Taip, ne tik vienišoms moterims sunku. Dvasines kančias patiria ir savo širdies damos neradę vyrai. Tačiau nepamirškime, kad šalia yra kitų vyrų širdies damos...
Kokią įtaką daro mamos tam, kaip vyras užaugęs žvelgs į moterį ir kaip su ja elgsis? Visi vyrai kažkada buvo berniukai. Ir visi berniukai kažkaip žvelgia į moteris. Žvelgia smalsiai, žvelgia abejingai, žvelgia geidulingai. Nuo mažens iki gilios senatvės. Ar šie žvilgsniai yra laisvi nuo bet kokios įtakos?
Pasitaiko, kad vaikai rūpesčių nekelia. Jūs žinote, tai tokios palaimingos akimirkos, kai jie geroje nuotaikoje, ar kur kieme žaidžia... Tačiau ar šios palaimingos būsenos – vaikų nuopelnas, ar mūsų pačių sukurta būsena? Jei tai mūsų pačių sukurta būsena, atsiranda pagunda daryti tai dažniau ir sąmoningiau.
„Tik be emocijų!“– sušunka šiuolaikinis žmogus, tikintis, kad svarbiausia – tai ramybė, optimizmas ir stabilumas. Ir iš šio tikėjimo seka:
Ateina šventės, ir kas svarbiausia – ateina savaime. Pačios. Tai reiškia, kad ruoštis joms lyg ir nereikėtų. Juk ateina pirmadienis, ateina antradienis, ir kitos dienos – mes joms nesiruošiam. Tarybiniais laikais kažkaip automatiškai ateidavo kovo aštuntoji ar vasario dvidešimt trečioji, ir vos ne tą pačią dieną nupirkdavome kokią gėlytę ar odekoloną ir gana.
Kaip sugyventi „rimtam vyrui“ pedantui su menininke „balaganu“? Kaip rasti kompromisą? O gal jis neįmanomas?
Mes žinome posakį: „Gyvenimas – tai kova“. Tačiau niekad iki galo neįsigiliname, kiek gi jame gyvenimiškos tiesos…
Ar tikrai mes partneri renkamės pagal išvaizdą? Kiek įsimylint žmogų tai svarbu vyrams ir moterims?
Kur dėtis žmogui, kai susivoki, kad esi darboholikas? Ir ne bet kokis, o tas, kuris nori būti tobulas? Visuomet pasiūlantis ką nors padaryti papildomai, visuomet sėdintis po darbo valandų, visuomet besinešantis darbo savaitgaliais... Kai nebelieka visiškai laiko sau, kai nebelieka jokio pasitenkinimo savo atliktu darbu... Jei nepadeda net darbo pakeitimas (nes problemos lieka tos pačios), ar tai jau diagnozė?
Ne paslaptis, kad mes mėgstame įsižeisti. Saldus nuoskaudos skonis neretai yra tarsi prieskonis mūsų asmenybės jausmui.
Tik nesakykite, kad jums taip nebūna. Šia situacija skundžiasi vos ne trečdalis psichoterapinių klientų. Kuo labiau jūs mylėjote kokį nors žmogų, tuo keistai šaltesniu jis darydavosi. O vėliau jis arba kas nors kitas įsimylėdavo jus. Bet jūs jam jausdavotės visai abejinga. Vieni žmonės pasakoja, kad taip jiems būdavo iki vedybų. Kiti –kad jiems taip yra ir dabar. „Santuokoje, žinok, visuomet vienas myli, o kitas –tik leidžiasi“ –tvirtina šios situacijos žinovai.
Viltį galime apibūdinti taip: tai dar ne tikėjimas, bet jau ne abejonė. Viltis – jausmas, nurodantis mūsų santykį su iki galo nežinoma ateitimi. Štai sporto varžybos. Kas laimės? Lieka vis mažiau minučių, o mėgstama komanda atsilieka vienu tašku. Mus prikausto prie ekranų viltis. O gal mūsiškiams pavyks išlyginti rezultatą?
Nesigilindama į vaizdingas yin-yang paraleles ar filosofiją apie dvi medalio puses, tiesiog noriu pasakyti, kad, mano supratimu, gyvenimas yra vientisas. Visa tai, kas vyksta gyvenime – mechanizmai, pasikeitimai, visa sudėtingiausia sistema yra tarpusavyje subtiliai suderinta, visos dalys veikia išvien. Tam, kad sulenktume ranką, vienas raumuo turi susitraukti, o kitas – atsipalaiduoti.
Jeigu jums tenka jaustis nesėkmingais ir nelaimingais, tai žinote: tuo metu dauguma aplinkinių žmonių mums atrodo sėkmingi ir laimingi. Šis reiškinys yra labai įdomus, sveikas protas sako mums, kad gyvenimas yra dryžuotas: po juodų juostų seka baltos, o laimė – dalykas momentinis, kartais aplankantis tai vieną, tai kitą žmogų.
Ar jūs vaikystėje mėgdavote žaisti su savo šešėliu? Bandydavote jį užminti ar nuo jo pabėgti?
Daugelis sportuojančių žmonių žino, kad raumenų jėgą galima didinti. Prisitraukimai, atsispaudimai bei pilvo preso pratimai duoda rezultatų jau po poros savaičių. Ir mankštintis gali vienas. Tačiau kaip padidinti psichologinę jėgą, jei reikalingi ne raumenys, o drąsa, pasitikėjimas, vidinė ramybė?
„Tuoktis man ar nesituokti?“ – paklausė išminčiaus jaunas žmogus. „Tuokis ar nesituok – abejais atvejais su gailėsiesi“ – atsakė filosofas.
Ostapas Benderis iš „Aukso Veršio“ klausia: „Šura, kiek jums reikia pinigų pilnai laimei?“. Jūs ne kartą girdėjote ir dar ne kartą išgirsite, kaip svarbu turėti pakankamai pinigų. Šis „pakankamai“, beje, netgi patikrintas statistiškai.
Štai tu eini su juo į lovą. Ir tau kažkaip nesinori eilinį kartą atlikti tą patį mechaninį veiksmą. Tau norisi pajuokauti, pakvailioti. Ir tu nusijuoki. Kas čia atsitiko tavo vyrui? Jis paraudo, supyko ir tardamas: „tu ir vėl viską sugadinai!“ nusisuka nuo tavęs lovoje. Tau kažkiek nesmagu ir keista: argi būtina taip pykti dėl tavo juoko?
Aš labai tikiuosi, kad tu esi patyręs neurotinę būklę. Nes jei tu nesi, tau nėra ko šio straipsnio skaityti. O jei esi, tai žinai, kad neurozės esmė – visai ne panikos priepuoliai. Ir ne širdies permušimai, ne nemiga, ne atsirūgimai ir ne sutrikęs miegas. Ir ne apie ekonominės krizės baimę mes kalbame.
Man visada buvo artima „gyvenimo, koks jis yra“ idėja. Ne kažkokio įsivaizduojamo teisingo gyvenimo, o to, kuris vyksta su mumis kiekvieną sekundę.
Ar jūs jaučiate realią lygybę tarp vyrų ir moterų? Jei pasakysite taip, Froidas paprieštarautų ir pasakytų, kad tai tik jūsų idėja, o ne jausmas. Štai jau daugiau kaip šimtą metų Froido teorija nėra nei įtikinamai patvirtinta, nei paneigta.
Dažnai motinai ar tėvui pažįstama tokia situacija. Jūs tikitės iš vaiko, kad jis kažką darys teisingai. Kad jis ruoš pamokas, laikysis higienos, laiku eis miegoti ir mandagiai kalbėsis su jumis.
Kuri moteris nesvajoja apie rūpestingą vyrą? Tačiau ar kiekviena moteris atlaiko rūpestingą vyrą?
Kas tu, mūsų laikų heroje? Kuo to skiriesi nuo savo draugės, nuo mamos, močiutės? Kuo gyveni?
Padarykite mažą eksperimentą. Štai jūsų sutuoktinis, įpratęs prie jūsų žodžių, grįžta namo. Sutikite jį tyla. Jis, žinoma, gali pats būti ne iš kalbiųjų, tačiau prie jūsų čiulbėjimo tikriausiai yra pripratęs. Arba bent prie priekaišto: „papasakok pagaliau man ką nors“. Tačiau vietoj to jūs tik tylite ir šypsodamasi žiūrite į jį. Jis rengiasi, eina į tualetą, po to atsisėda į fotelį. Jūs tylite ir atsilošusi sofoje žiūrite į jį. Po kiek laiko jis neišlaiko ir paklausia jūsų, kas atsitiko. Jūs tik gūžtelėjate pečiais.
Štai jūs pragyvenote santuokoje pakankamai metų. Kažkada jūs svajojote, kad jūsų santuoka bus geresnė, nei jūsų tėvų. Tiesą sakant, ji išvis bus puiki!
Kai jūs girdite žodį „meilė“, ką jūs įsivaizduojate ? Kažkokį žmogų, kuriam jaunystėje jautėte aistrą? Tikėtina, kad jei tik jūs negūžtelite pečiais: „nežinau, man meilė – tai tuščias žodis“, tai pajaučiate kažką malonaus. Tai jums ne tik žodis, ne tik kažkokio žmogaus vaizdas galvoje, bet ir tam tikras pojūtis krūtinėje. Na o dabar imkime žodį „seksas“. Kas atsitinka jums tariant šį žodį? Tikėtina, kad kažkas kitokio. Jei tik jūs ne davatka ir nesakote: „man tai tuščia sąvoka“, tai irgi malonus žodis, bet su kitokiu atspalviu. Greičiausiai tai kažkoks seksualinis vaizdinys ir, jei jūs gyvenate su kita lytim ne vienerius metus, tai greičiausiai tai jausmas kyla kitur, jūsų kūne – labiau seksualinis, geidulingas jausmas, galbūt kylantis lyties organuose, o gal dar ir širdis jums ima plakti, ir skruostai parausta...
„Viskas, kas yra maloniausia gyvenime, arba kenkia sveikatai, arba yra neteisėta“– pažįstamas posakis, ką? Pasižiūrėkime įdėmiau į mūsų kasdienius įpročius, santykius ir sprendimus – visur mes kažkuo sumokame.
Kodėl sakoma, kad geri darbai sugrįžta? Kodėl taip malonu ir ar visiems malonu daryti gerus darbus?
Nėra nieko nuostabaus tame, kad vyras kelia pavydo sceną. Tu esi tiek graži ir tiek vertinga, kad jis nenori su niekuo tavimi dalintis! Tačiau anksčiau ar vėliau tu supranti, kad tada tu tampi vyrui daiktu. O norisi būti pačiu nuostabiausiu, bet vis dėlto žmogumi. Vadinasi, jis tave ne tiek vertina, kiek nužemina iki savo nuosavybės. Dar svarbu proporcija. Jei vyras pavyduliauja itin retai, o šiaip tave gerbia, tave jo pavyduliavimas netgi jaudina. Tačiau jei jis pavyduliauja dažnai ir ne vienus metus, tave tai ima varginti. Jo pavyduliavimas tampa liguistu.
Jūs žinote, kad kai mes ko nors linkime draugams, mes linkime viso, ko geriausia: sveikatos, pinigų, meilės, sėkmės. O palinkėję po to pasitikriname. Pasitikriname ir save, su nerimu atliekame savo gyvenimo inventorizaciją ir klausiame savęs: o kaip aš gyvenu? Ar kokybiškai? Gal ne? Ar aš esu prastesnis už kitus žmogus? Gal toks, kaip dauguma?
Šeimos gyvenime susipina kelių žmonių gyvenimai. Ar galime šiame sudėtingame raizgalyne gerai jaustis? O gal teisūs tie, kurie nori gyvenimą praleisti vienatvėje?
Niekam ne paslaptis, kad didesnę savo jaunystės dalį tu užsiimdavai tuo, kad ieškodavai meilės, nusivildavai, išsiskirdavai ir vėl ieškodavai. Kartais tu iš pradžių nusivildavai, o po to ieškodavai kito ir jį įsimylėdavai. Kartais tu iš pradžių įsimylėdavai, tada išsiskirdavai ir tik po to nusivildavai. Keisčiausiai būdavo, kad tik išsiskyrusi tu iš naujo įsimylėdavai tą patį paliktą žmogų.
Mes labai didžiuojamės savimi, kai užtikrintų tonu sakome apie sutuoktinį: „manau, kad jis turėtų...“ ir pridedame: „susitvarkyti po savęs vonią; dėti kojines į vietą; pranešti, kai vėluoja; taktiškai atsiliepti apie mūsų išvaizdą; prisipažinti, kai kaltas...“ Kalbame mes taip apie dalykus, kurie mums yra savaime suprantami. Jei tik mes iš tiesų sureikšminame švarą, tvarką, punktualumą, mandagumą, atvirumą – mums kyla nuoširdi nuostaba ir teisėtas pasipiktinimas, kai sutuoktinis atkakliai to nesilaiko.
Pažįstanti vyrus moteris anksčiau ar vėliau pastebi: vyras moterį idealizuoja. Žinoma, pirmas toks vyras yra tavo tėvas. Prisimink, dar kai būdavai pirmokėlė, tėvas jau žiūrėdavo į tave kitaip, nei į visus kitus vaikus: jam aiškiai imponavo tavo tvarkingos kasytės, švarios kojinaitės ir gražiai pildomas sąsiuvinis.
„Ko toks nelinksmas?“ – klausiame svečio, kuris pobūvio viduryje sėdi vienas. „Ko toks nedraugiškas?“ – priekaištaujame pažįstamam, atsisakančiam eiti kartu papietauti bendradarbiui. Pagal nerašytą taisyklę tas, kas yra bendraujantis, palaikantis kompaniją, „savo chebrą“ – tas yra sveikas ir normalus. O atsiskyrėlis, vienišius, individualistas yra nesveikas ir nenormalus. Todėl atrodo logiška, jog vienas žmogus negali jaustis gerai, o esantis kompanijoje žmogus – turėtų.
Jeigu jums teko turėti reikalų su psichoterapeutais, jūs žinote, kad kalba dažnai užeina apie mūsų tėvus. Kai kada susidaro įspūdis, jog psichoterapeutai siekia pateikti savo klientams idėją apie „sugadintą vaikystę“.
Kaip išmokti neprisiristi prie žmonių, per daug arti neprisileisti?
Sveiki, gerbiami tėvai. Juo labiau gerbiami, juo vyresni yra jūsų vaikai. Ir žodis „gerbiami“ – ne vien žodis. Ko gero, augindami vaikus, jūs net ir nesusimąstėte, kokios didelės pagarbos nusipelnėte. Ir jūs net nežinote, kad nemaža dalis jaunų ir nelabai jaunų žmonių, vaikų dar neturintys, delsia ir abejoja ne šiaip sau. Jie delsia ir abejoja, nes nedrįsta padaryti to, ką padarėte jūs. O jūs tai darėte, nesusimąstydami, kad kiekviena jūsų diena – žygdarbis.
Šių laikų bruožas – tobulumo siekis. Tobulinama viskas: nuo pilvo formos iki aplinkos. Neapėjo šis tobulinimas ir vaikų, o ypač paauglių. Iš jų norima labai daug ir šis noras aiškiai kertasi su sveiku protu.
Meilės kalba – viena iš svarbiausių pasaulyje. Seksas - žmonių išlikimo pagrindas. O bendravimas - būtina savitarpio pagalbos ir kolektyvinio darbo sąlyga. Tačiau ar mūsų kalbos yra vienodos? Ir kodėl žmonėms taip dažnai nesupranta vienas kito? Kad to nebūtų, mums reiktų suprasti, kaip kitas žmogus supranta pasaulį. Ir jo dalį - save patį.
Dažnai pasitaiko, kad mes taip mylime kitą žmogų, jog nustojame būti su juo sąžiningi. Kai supykstame, savo pyktį slopiname arba niekaip jo neparodome. Slepiame nuoskaudas.
Įsivaizduok, kad tu turi apelsiną.
Kiek feminizmas yra pažengęs ir kiek atnešęs gerų bei blogų dalykų?
Kartais žmonės nori, kad jų jausmai niekad nesikeistų. Atseit, atšalimas santykiuose – tai problema, o štai pastovūs teigiami jausmai - laimė...
Kodėl visas meilės žodynas yra kariškas? Kodėl kitas žmogus būtinai "užkariaujamas"? Kodėl apie moterį sakoma: "Aš ją paėmiau?"; Apie vyrą: "Aš jam pasidaviau?”
Pamenate, kiek buvo džiaugsmo, prieš dvidešimt metų, atsiradus mobiliems telefonams? Kažkada jį turėdavo tik aukštieji pareigūnai. Na ir dar specialiosios tarnybos. Atrodo, ši technika, atkeliavusi pas eilines žmones– tai dievo dovana, skirta tobulesniems žmonių ryšiams? Taip, tačiau mobilus telefonas turi ir kitą pusę- tai kontrolės ir netgi agresijos įrankis.
Moters grožis - ar jis svarbesnis jai pačiai, ar aplinkiniams? O gal tam vieninteliam? Bet kodėl moterys eina iš proto dėl centimetrų ir kilogramų? O tos, kurios neina? Ar jos "žuvusios"?
Ar jūs turite galią savo sutuoktiniui? Ne? Visai gali būti, kad turite, tačiau to nesuvokiate. Taip, jūs dažniausiai nekeliate balso, nedaužote indų ir nesimušate. Tačiau rodyti savo galią galima tokiomis subtiliomis priemonėmis, kaip pinigai, seksas ar vaikai.
Lygiai taip pat kaip alkoholikų vaikai per kilometrą jaučia net mažiausią alkoholio kvapą, kaip pagal kvėpavimo garsą, žvilgsnį, balsą ir eiseną jie gali nustatyti, ko ir kiek minėtas žmogus išgėrė, taip ir aš - neklysdama ir tiksliai galiu nustatyti emocinę agresiją.
Ar verto ko nors norėti? Na, pasakysite Jūs, ir klausimas! Kas gi nenori gyventi sočiai, saugiai? Ir kas gi nesiekia rasti mylintį partnerį, o taip pat pelnyti aplinkinių pagarbą? Na nėra tokių žmonių - pasakysite jūs ir prisiminsite posakį, jog žuvis ieško, kur giliau, o žmogus - kur geriau. Ieško beveik instinktyviai ir sustabdyti jį nuo šių paieškų gali tik depresija ar mirtis. Tačiau neskubėkime daryti išvados, kad tokia jau yra žmogaus prigimtis ir norėti yra labai sveika...
Ne paslaptis, kad didelė dalis mūsų mėgaujamės kažkieno grubiais žodžiais aplinkiniu atžvilgiu (jei netikite, paskaitykite komentarų skiltis).
Kaip išmokti neprisiristi prie žmonių, per daug arti neprisileisti?
Dažnai laimė santykiuose priklauso ne nuo KAS, o nuo to, KIEK ir KOKIU ATSTUMU. Dažnai mes to nepastebime, nes ignoruojame skalę SKANU-NESKANU-ŠLYKŠTU.
Meiles jausmas - ar jam liko vietos šiuolaikiniame pasaulyje? Ar liko laiko mylėti? Ar apskritai mokame tai daryti?
Velykos- įdomi šventė. Joje susiliejo pagoniškas džiaugsmas dėl ateinančio pavasario ir krikščioniškas džiaugsmas dėl atgimstančio Kristaus. Anglo- saksų Aštrėja, graikų Persefonė grįžta šiomis dienomis iš požeminio miego ir pasitinka saulę.
Kartais taip sunku žengti žingsnį, kad vien pats žingsnis vertas pergalės.
Vakar jūsų vaikas buvo vaikas. Jis vaikščiodavo į mokyklą, po jos ruošdavo pamokas, tada atsiklausdavo, ar gali eiti į kiemą su draugais ir, jums leidus, eidavo. Kartais jis eidavo į meno, technikos ar sporto būrelį. Laisvalaikiu jūs prašydavote jo padėti jums buityje ir jis – daugiau ar mažiau noriai - sutikdavo. Jis labai blaiviai ir nuoširdžiai sakydavo jums, kad alkoholis, nikotinas ir juo labiau, narkotikai - tai beprotystė. Ir kad jo nedomina visokie intymūs santykiai su kita lytimi, o domina draugai. Vakare jūs žiūrėdavote televizorių, jis pažaisdavo su kompiuteriu ir eidavo gulti. Kad pasiruoštų rytdienai - tokiai pat dienai, kokia buvo šiandien.
Tarp trijų pagrindinių skyrybų motyvų žmonės dažniausiai nurodo charakterių nesuderinamumą, alkoholizmą ir neištikimybę. Ar tai reiškia, kad neištikimybės mes negalime atleisti?
Kas atsako už mūsų jausmus? Vieni sako – aplinka, kiti kaltina psichologinius vampyrus. Psichologai mėgsta pabrėžti, kad mes patys atsakome už savo jausmus. Kaip yra iš tiesų?
Pastaraisiais metais aš surinkau didžiulę "netinkamų jausmų" kolekciją.
Ką jūs darote, jei sužinote, kad vaikas praleido mokyklą? Kad jūsų sutuoktinis jus apgaudinėja? Kad kažkas jūsų akivaizdoje skriaudžia gyvūną? Jei jūs nesate ryžtingų fizinių veiksmų šalininkas, jūs elgiatės nusakomai: BANDOTE APELIUOTI Į SĄŽINĘ. Ir darote tai, kas, jūsų supratimu, turi sukelti darančiajam kaltės jausmą.
Kalbėti apie tikėjimą šiais laikais nėra gero skonio ženklas. Gero skonio ženklas - kalbėti apie technologijas. Tai reiškia, kad jei tu ko nors gyvenime nori - sveikatos, turto, meilės, pripažinimo, pasitikėjimo savimi, niekas tau nepasakys - tikėk.
Įsivaizduokime tokią sceną. Kūčių vakaras. Suvažiavę šeimos nariai. Stalas papuoštas ir nukrautas daugiau nei 12 patiekalų. Namai blizga. Namiškiai pasipuošę. Groja nuotaikinga muzika. Namuose šilta ir jauku. Žmonių veiduose šypsenos. Visi sėdasi prie Kūčių stalo.
Dažnai šeimose būna nesutarimai dėl tų Kalėdų šventimo - kur, pas ką, o iš tiesų gal visai nesinori, bet tarsi privaloma... Kaip čia yra - kas turėtų būti svarbiau - tradicijos, visuomenės nuomonė, ar tai, kaip mes jaučiamės ir norime daryti?
Nemaža dalis apklausų rodo, jog moterys linkusios rinktis sau į poras vyrus, kurie pasižymi pranašumu: yra aukštesni, stipresni, o taip pat turi stipresnę poziciją, valdžią ir pinigus. Be jokios abejonės, moterys vadovaujasi nuo seno kaupiama išmintimi, gamtoje aukštesni ir stipresni patinai geriau apgina palikuonis, nei maži bei silpni. Ir, žinoma, vyrai, turintys aukštesnę padėtį visuomenėje bei turintys daugiau pinigų, geriau pasirūpina savo vaikais, nei esantys visuomenės „apačioje“ bei skurstantys. Tačiau ar visuomet moterys būna teisios? Ar neapgauna jų ši istorinė išmintis?
Kuris iš mūsų bent vieną kartą gyvenime nėra suabejojęs savo reikalingumu? Kuris nėra įsižeidęs, pastebėjęs, jog jį ignoruoja, į jį nekreipia dėmesio, jo negirdi ir nemato? Tikriausiai, didžiausia paauglystės ir jaunystės problema - jutimasis „už borto“
Laimingais save laiko tik penktadalis lietuvių. Tuo aiškiai numušdami laimingumo reitingus ir užleisdami pirmenybę skandinavams. Todėl netgi iš patriotizmo pravartu paklausti savęs: kaip tu pats galėtumei prisidėti keliant tautos laimingumą?
Argumentai – kiek jie reikšmingi gyvenime? Kaip išmokti argumentuoti?
…Tą akimirką, kada supranti, kad tavo partneris - ne tavo pačios dalelė, ne tavo nuosavybė...
Artumas - tai galimybė išbūti su savimi ir kitu žmogumi, kai abu esame maksimaliai atviri, pažeidžiami ir nuoširdūs.
Ateina laikas, ir tu jau nebegali būti tokia naivi. Ir netgi truputėlį pavydi tiems, kurie gali...
Fėja, kuri gyvena mumyse ir kas yra jos emocinė kramtomoji guma?
Būna minčių, kurias galima kalbėti tiktai pakuždom, tiktai į ausį ir tiktai kažkam vienam, tiktai konkrečią sekundę. Jų negalima perduoti visiems, tiražuoti, išpilstyti į butelius su užklijuotomis etiketėmis visuomeniniam naudojimui.
Egzistuoja populiari idėja, kuri teigia, kad mes matome tiktai tai, ką norime matyti. Ji pagrįsta tuo, kad mūsų dėmesys iš visumos atsirenka kažkuriuos dalykus. Apie tai rašė XIX a. amerikiečių psichologas Viljamas Džeimsas. Šiais laikais minėta idėja yra labai supaprastinama, taigi, ji prarado prasmę. Ir kertinis žodis šiame supaprastinime - TIKTAI.
Kodėl kartais gerų tėvų vaikai šuns keliais nueina? Rodos, nieko jiems netrūksta...
Yra toks žodis „prisirišti“. Reiškia jis, kad mums kitas žmogus darosi vis labiau ir labiau reikalingas. Ilgimės mes jo, kai nėra. Ilgai nepaleidžiame. Pavyduliaujame. O metai bėga. Dėmesio iš jo vis mažiau reikalaujame, nes vis labiau pasitikime. Stiprėja ryšys. Tačiau būna juk ir atvirkščiai. Ateina toks metas, kai ryšys su žmogumi mums pasidaro nereikalingas. Ir ką tuomet daryti? Kaip tą virkštelę nutraukti?
Nemažą dalį žmonių kamuoja idėja ko nors nedaryti. Jie siekia ką nors mesti, ko nors atsikratyti ir nustoti ką nors darius. Sąrašas to, ką mes ruošiamės mesti, yra ilgas: svorį, rūkyti, gerti, pertraukinėti pašnekovą ir t.t.
Garsus Libano poetas Džebranas neveltui yra sakęs, kad ąžuolas ir kiparisas neauga vienas kito šešėlyje. Tai reiškia, kad artimi žmonės neturėtų užgožti vienas kito. Džebranas žinojo, ką sako, kadangi buvo intuityvus poetas mistikas, o tokie žmonės gyvena ypač arti esminių pasaulio dalykų. Ar būti ne per daug arti yra esminis dalykas santykiuose?
Kad vyrams kartais reikia daugiau sekso – nieko nestebina. Ypač jei vyras jaunas ir jo žmona savo poreikiais nuo jo atsilieka. Jauni vyrai yra apskritai seksualesni už jaunas moteris ir moterys kartais pagal juos sprendžia apie vyrų giminę apskritai: jiems tik vienas galvoje. Tačiau tai, kad vyrams reikia daugiau meilės - moterims vis dar naujovė.
Kiekvienam yra tekę patirti juodo pavydo momentų. Dažniausiai jie užplūsta, kai mes nemėgstame savęs, kai kažkas mums nesiseka. Ir štai anksčiau ar vėliau mes pastebime, kad aplinkiniams žmonėms aiškiai sekasi geriau, negu mums. Jie kažkaip sugeba ir apsirūpinti, ir santykiai pas juos normalūs, ir vaikai kaip vaikai. Tai varo mus į neviltį.
Greičiausiai nerimas yra viena iš dažniausių nemalonių psichinių būsenų. Netgi pykti ar liūdėti yra maloniau. Pyktis ieško sau išeities kandžiuose žodžiuose, o liūdesys - ašarose. O štai nerimas taip paprastai mūsų nepalieka.
Štai tavo vaikai tolsta nuo tavęs. Ir atrodo, kad tampi jiems vis mažiau reikalinga...
Jeigu jūsų paklaustų, ar jūs mylite žmones, ką jūs atsakytumėte? Greičiausiai jūs atsakytumėte: “myliu, kai kuriuos”. Toks atsakymas liudytų , jog jūs esate taip vadinamoje „normalioje“ emocinėje būsenoje. Jei jūs atsakytumėte: „ne, aš nekenčiu žmonių“, galima suprasti, kad esate prislėgtos nuotaikos. O jei entuziastingai sušuktumėte: “taip! Aš myliu visus žmones!“ - be jokios abejonės, jūsų nuotaika yra pakylėta. Galbūt, net euforiška. O gal maniakinė. Mes nesigilinkime, kas yra normaliau - būti „normalioje“, t.y. “drungnoje“ nuotaikoje, ar leisti nuotaikai svyruoti. Mes pažiūrėsime į tai praktiškai: jei žmonių negali mylėti - kaip galima juos pamilti?
Patikti vyrams norisi kiekvienam moteriai ir patikti moterims norisi kiekvienam vyrui. Jau nekalbant apie vaikus ir senius. Žmonės, kalbantys apie tai, kad patikti niekam nenori, dažniausiai nelabai jaučia šį savo norą. Todėl būkime sąžiningi ir pažiūrėkime, kaip tai padaryti.
Kaip smulkmenos reguliuoja mūsų gyvenimą? Gal dramatiškos yra ne pačios smulkmenos, o mūsų požiūris į jas? Visas gyvenimas susideda iš smulkmenų, tačiau vieni praplaukia, dėmesio į jas nekreipdami, o kiti taip susikoncentruoja, kad nemato didesnių dalykų... Žodžiu, kodėl numestos kojinės viduryje kambario veikia taip dramatiškai?
Niekam ne paslaptis, kad didesnę savo jaunystės dalį tu užsiimdavai tuo, kad ieškodavai meilės, nusivildavai, išsiskirdavai ir vėl ieškodavai. Kartais tu iš pradžių nusivildavai, o po to ieškodavai kito ir jį įsimylėdavai. Kartais tu iš pradžių įsimylėdavai, tada išsiskirdavai, ir tik po to nusivildavai. Keisčiausiai būdavo, kad tik išsiskyrusi tu iš naujo įsimylėdavai tą patį paliktą žmogų.
Sąmonė reiškia, kad į save žiūrime aiškiai, netgi jei tas žinojimas nemalonus. O nemalonus jis būna, jei nusižengiame savo vertybėms. Tai - karčios pamokos apie save, bet jos būtinos. Galų gale mes išmokstame ne kaltinti save, o tiesiog atsisakyti tam tikrų pagundų.
Vertingos įžvalgos apie pyktį santykiuose, juk ne visada esame saldūs ir geručiai.
Neretai mes girdime, kad žmogus turi kelti sau didelius tikslus. Ypač kol jaunas. Atseit, kitaip vaikas neturės pakankamai stimulo tobulėti ir nejaus savo vertės. Pasiklausius aukštai iškilusių asmenybių pasirodo, kad jie ir anksčiau, ir dabar reikalauja iš savęs labai daug. Tuo pačiu mums visiems pažįstamas ir kitoks dėsningumas - vaikas ar paauglys jaučiasi ramiau ir netgi tampa sėkmingesnis, jei neužsibrėžia fantastiškų tikslų.
Ar padirbus vienoje vietoje daugiau nei 5 metus iš tiesų kenčia darbo kokybė, sumažėja kūrybiškumas ir panašiai?
Laivė yra labai geras žodis. Tradicine prasme, seksualinė laisvė - tai laisvė mylėtis su kuo tik nori. Pirmykštėje gentyje žmonės taip ir darydavo, neleisdami sau mylėtis tik su artimais kraujo giminaičiais. Šių laikų seksualinė laisvė ilgą laiką buvo pridengta veidmainiško šydo: “mes su tavimi surišti iki pat mirties“, kurį lydėjo slapta neištikimybė.
Ar įmanoma nusipirkti Kalėdų nuotaiką ir dvasią? Jūs, žinoma, laukiate, kad aš pasakysiu: “Ne, Kalėdinės nuotaikos nenusipirksi”. Juk daugumai žmonių reikia meilės arba bent geros nuotaikos. Atseit, nei meilės, nei džiaugsmo už pinigus iš vis negausi.
Tikriausiai visi atsimena, kad prieš kelis metus gatves puošdavo reklaminis skydas „Paganyk Vidinį Gyvulį“. Kaip bebūtų keista, bet psichoterapinėje praktikoje neretai tenka supažindinti ir netgi suartinti žmogų su savo aistringąja prigimtimi. Ir ši idėja kelia žmonėms pakankamai daug nerimo bei abejonių.
Jei žmogus nori suaugti, jam reikia išmokti išgyventi sielvartą. Ne kankintis ir ne raudoti tiesiog taip, o būtent išgyventi sielvartą. Leisti sielvartui atlikti jam skirtą vidinį darbą.
Mūsų mokyklose ir universitetuose būti pagirtam už tai, kad kažką darai geriau, nei vakar - tai labai retas atvejis. Tyrimai, daug kartų daryti psichologų, patvirtino: kai mokiniams netgi užkeliami pažymiai, jie iš tikrųjų ima mokytis geriau. Nes jiems vystosi motyvacija tai daryti. Mūsų mokytojai kažkodėl šito nežino, tik aikčioja: kodėl tu toks gabus, bet tingi?
Kas skaitė vaikystėje knygą apie Mumijus trolius, tikriausiai prisimena tokią Filifjonkę. Ji gyvena jūros pakrantėje ir visą laiką laukia audros. Ir štai pagaliau baisinga audra ateina. Filifjonkė labai susijaudinusi laksto pakrante klykaudama ir iš šono atrodo, kad ji ir bijo, ir patiria nepaprastą pakilimą bei susižavėjimą... Kas ją žavi?
Patyrę gydytojai visą tai daro greitai. Diagnozę jie nustato vis tiksliau, nes jiems vis dažniau ima talkinti intuicija. Jų tikslas – nustatyti ligą ir paskirti gydymą. Kai jaunus vaikinus ir merginas išleidžia į gyvenimą, jų niekas nemokina, kaip turi praeiti pasimatymas. Todėl svarbiausias jų rūpestis: “ką man dabar daryti”? Viskas atseit turi vykti instinktyviaI.
Kodėl norint stipriai mylėti kitus, pirmiausia riekia pasirūpinti savimi?
Atrodo, mes save pažįstame. Kai kas nors – artimas žmogus, žurnalistė ar psichologas - paprašo papasakoti apie save, mes pagalvoję tvirtai atsakome: aš nemėgstu konfliktų, arba: aš kaip degtukas... Tačiau ar tai viskas, ką mes apie save žinome? Ilgai su mumis gyvenantis žmogus, tarkime, vaikas, į tokį posakį nutaiso nepatiklią veido išraišką. Mes jo nesuprantame. Kodėl?
Ar moteriška yra valdyti, mėgti valdyti ir siekti valdyti? Ar yra pagrindas laikyti tai vyriška savybe? Feminizmas mėgsta pabrėžti, kad jau kelis tūkstantmečius mūsų pasaulį valdo vyrai. Tačiau ką rodo istorija?
Ši tema nėra paprasta. Ir skirta ji ne kiekvienam, nors susijusi su kiekvienu mūsų. Kas tos šešėlinės asmenybės pusės?
Ar tikrai mes partneri renkamės pagal išvaizdą? Kiek įsimylint žmogų tai svarbu vyrams ir moterims?
Pasibaigė šventės ir mes, ačiū Dievui, likome gyvi ir sveiki. Nieko nuostabaus, kadangi, deja, per šventes kažkas žuvo autoavarijose, o kai kas mirė nuo ligų. Maža to, nemaža mūsų dalis vis dėlto neprarado visų savo pinigų, nors pagunda išleisti juos visus per Kalėdas buvo didelė - tiesa? Tačiau, kaip visuomet, mes nevertiname šių didžiulių vertybių - gyvenimo bei saugumo ir laukiame meilės savo šeimoje.
Apie aukas ir gyvenimo autorius, kai vieni "bejėgiai", o kiti "visagaliai".
Kada vasaros naktį sėdėdamas ant jūros kranto toli nuo miesto šviesų aš žiūriu į tamsų mirgantį žvaigždėmis dangų - aš apmirštu. Beaistrė Visata žvelgia į mane nesuskaičiuojama galybe akių, ir tai virpina mano sielą.
Kiek gali moteris savo vyrui pasakoti apie kitų vyrų dėmesį? Ar tai sustiprina vyro trauką moteriai ar atstumia?
Nuostabi mintis apie leidimą sau būti netobulam ir labiau džiaugtis gyvenimu.
Ar visuomet panašūs sutuoktiniai darniai nugyvena gyvenimą? O gal geriau dera priešybės?
Kai mus užlieja nepakeliamas skausmas, mes užveriame jausmus tam, kad išgyventume. Aš žiūriu senus filmus apie karą, ir mane pribloškia daugybė draudimų jausti. Ką tik gaisre žuvo jos vaikai. "Nagi, nusiramink, juk karas, dar ne tokius dalykus iškentėme". Taip, kai patiriame išlikimo stresą, mes atjungiame daugelį dalykų - nustojame jausti skausmą, šaltį, alkį, užuojautą.
Oi kaip atvirai apie santykius, vietomis net baugu skaityti.
Štai gulite jūs lovoje ir kovoja jūsų viduje dvi jėgos. Du balsai bando nugalėti vienas kitą. Vienas sako: “Na, dar penkiolika minučių pamiegosiu”. O kitas: “Kelkis, kelkis tuoj pat!”.
Įdomūs, pažįstami, moteriški vidiniai dialogai. Ką mums gali prikalbėti mūsų vidinė Tragiškoji pusė?
Moterims atrodo, kad vyrų dėmesys gali būti “tikras” ir “netikras”. Kai jis tikras, tuomet moteris vyrui patinka iš tikrųjų, t.y., moters nuomone, jis žiūri į tolį ir netgi ketina ją vesti. Kas, jei žiūrėti dar labiau į tolį, reikš bendrą gyvenimą, ūkį ir rūpinimąsi vaikais. Patikimas ženklas šiuo atveju - perspektyva, mokėjimas žvelgti toliau.
Tikriausiai kiekvienas prieš lytinį aktą mėgsta žaisti savo žaidimus su sekso partneriu. Kartais atrodo, kad lovoje svarbi įvairovė. Tačiau iš tiesų paeksperimentavus nemaža dalis porų sustoja prie vieno pamėgto žaidimo. Įdomu, kad dažniausiai tokie žaidimai - tai partnerių idealių ne seksualinių santykių modelis. Tai reiškia, kad juose žmonės realizuoja savo pasąmoningas fantazijas apie tai, koks turėtų būti jų idealus gyvenimo partneris.
Ką jūs manote apie norus, kurie vis neišsipildo? Kodėl mes vis atidėliojame veiksmus, kurie padėtų pasiekti tikslą?
Valentino šventė buvo pakankamai tradiciška: su raudonomis širdutėmis, kolegų sveikinimais ir netgi mergaitėms berniukai dovanojo gėles. Spaudimas iš išorės švęsti jei ir buvo, tai minimalus.
Gyvenime nėra neteisybės. Gyvenimas neprašo jo mėgti ar pateisinti. Kuomet susiduriame su apgaule, nedėkingumu ir priešiškumu, tai būna nelengva pripažinti. Ir vis dėlto - tai gyvenimo duotybės.
Mūsų pasaulėžiūra neskatina siekti laimės. Juk laimės ieškojimas įtraukia į save rizikos elementą. O artojų karta rizikuoti sau neleidžia. Spręskite patys: „aukščiau bambos neperšoksi“, „kuprotą tik kapas ištaisys“, „durnas gimei - durnas ir mirsi“ - tokio pobūdžio posakių pas mus apstu.
Tikriausiai neatsirastų nė viena moteris, kuri nesidomėtų pačia savimi. Užsiėmimas šis, žinoma, nėra toks jau dažnas, jei moteris paskendusi namų ūkyje, vaikuose ir darbe. Tačiau kartais gyvenimas atskleidžia moteriai, kad ji žino apie save ne viską.
Poreikis būti mylimam - vienas iš pagrindinių mūsų poreikių. Jis panašaus lygio kaip oro ir maisto poreikis.
Pozityvi psichologija gimė 1998 metais, kuomet ką tik išrinktas Amerikos psichologų asociacijos prezidentas Martin Seligman perskaitė savo inauguracinį pranešimą. Jis pabrėžė, kad psichologai turėtų nustoti „knaisiotis“ patologijoje ir pagaliau atkreipti dėmesį į tokius dalykus, kaip gyvybingumas, humoras, pasitikėjimas savimi, artumas, meilė, išmintis ir pan.
Kuo daugiau skaitau apie socialinės psichologijos tyrimus ir atradimus, tuo labiau pastebiu, kad netgi besidomintys ir susipažinę su minėtais tyrimais žmonės dažniausiai niekaip nesusieja jų su savimi. Pilnu galingumu įsijungia: "O aš tai ne toks!"
Svingeriai – žmonės, susirenkantys tam, kad apsikeistų sekso partneriais. Iš anksto susitardami, kad tai vyks tik tarp suaugusių žmonių, laisvanorišku susitarimu ir nepaliks rimtų pasekmių. Tai reiškia – nebūs prisirišimo, meilės, vaikų ir venerinių ligų. Bus tik malonumas, nauji įspūdžiai ir tiek. Kaip į tai galima žiūrėti?
“Labai sunku būti anytai. Kaip besistengsi, vargu ar būsi teigiamai vertinama. Tas nutolimas nuo anytos, net sūnaus dėmesio anytai pavyduliavimas, varo į neviltį ar net depresiją. Juk mes, vyrų mamos, labai norime šiltai bendrauti, jausti marčios šiltą dėmesį, netikėčiausiu momentu užbėgant išgerti puodelį kavos, ar pačiai pakviečiant. Ypač jeigu anyta dar šio to verta...” Štai toks anytos sielos klyksmas. Ir jis turėjo anksčiau ar vėliau suskambėti.
Tarp trijų pagrindinių skyrybų motyvų žmonės dažniausiai nurodo charakterių nesuderinamumą, alkoholizmą ir neištikimybę. Ar tai reiškia, kad neištikimybės mes negalime atleisti?
Pereikime prie jausmų, o ypač prie meilės santykių. Šioje vietoje žmonės dažnai pamiršta, kad mainų principas ir toliau galioja. Jie ima veidmainiškai sakyti: “mes nenorime galvoti, kad aš tave mylėsiu už tai, kad tu mylėsi mane”. Dažnas sutinka, kad pati idėja, kad meilėje irgi egzistuoja mainai, yra šlykšti idėja. “Aš tave myliu, tu - mane. Vadinasi, viskas turi būti gerai”. Kuo gi pavirsta žmonių meilės santykiai realybėje?
Kai žmogus renkasi, jis dažniausiai patikrina savo godumą. Mums tenka kažko atsisakyti, nes jei pasirenkame vieną - prarandame kitą. O jei mes nesirenkame išvis, reiškia, norime išlaikyti abu dalykus. Žmonių santykiuose yra dar sunkiau, juk jūs renkatės ne daiktus, o sau brangius žmones.
Mūsų kalboje „laimėtojas” ir „laimė” turi tą pačią šaknį. Tačiau ar iš tiesų po sėkmės visuomet ateina laimės jausmas?
Apie tai, kad reikia gerbti tėvą ir motiną, nei sakyti, nei rašyti nereikėtų, jei tai būtų paprasta. Matyt, nuo seno žmonės ne tik gerbdavo savo tėvus, bet ir niekindavo. Prisiminkime, ką nuo Babilono laikų pasakoja motinos apie augančius vaikus: neklauso, priekaištauja, įsižeidžia.
Kartais žmonių gyvenimuose seksas tampa problema. O su meilė viskas tvarkoje. Arba meilė tampa problema. O su seksu viskas tvarkoje. Ar gali būti tvarkoje ir su seksu, ir su meile?
Viskas, kas turi savo pradžią, turi ir pabaigą. Tačiau ar reikia šią žiaurią taisyklę taikyti žmonių santykiams? Yra teoretikų, sakančių, kad intymūs žmogiški ryšiai yra amžini. Yra psichologų, atvirkščiai, raginančių nesigręžioti atgal ir stoiškai sutikti santykių pabaigą.
Patikrink save: jei namuose dienos metu tiesiog guli lovoje ir užeina namiškis – kaip reaguoji? Variantas neturintiems šeimos: jei tuo metu tau paskambina ir paklausia, ką veiki - ką atsakai?
Žodis „regresas“ tau siejasi su griovimu, grįžimu atgal ir apskritai su senatviniu išprotėjimu. Jei esi šiuolaikinis žmogus, tai, tikriausiai, esi už progresą. T.y., už nuolatinį vystymąsi.
Dauguma mūsų nesusimąstydami sakome, kad mylime naminius gyvūnus. Rusų kalboje augintinius net vadina „domašnij liubimec“, kas reiškia „namų numylėtinis“. Taigi yra nerašyta prielaida, kad katę, šunį, graužiką ar paukštį mes besąlygiškai mylime. Jau vien jo buvimas padaro jį numylėtiniu. Ir jam susirgus mes nerimaujame lyg tai būtų šeimos nario liga. O jam mirus verkiame ir atsisveikiname su juo kaip su žmogumi.
Ar žinote, kaip atskirti diletantą, vadinantį save psichologu? Jis kalbės jums apie pozityvaus mąstymo svarbą ir pats nuoširdžiai tikės šiais beviltiškais niekais. Kad tik kas nors pradės jums kalti į galvą, kad reikia mąstyti pozityviai, dėkite kryželį. Jis gali būti labai mielas žmogus ir geras draugas, bet apie gyvenimą jis nenutuokia nieko. Ir jis niekada neišmokys jūsų nieko vertingo.
Tikriausiai, ne vienam teko girdėti išsireiškimą „infantilus“. Kitaip sakant, „nesubrendęs“. Taip pat teko girdėti posakį „suvaikėjęs“. Visus šiuos posakius žmonės vartoja norėdami sukritikuoti. Iš to kyla išvada, kad būti vaikišku, nesubrendusiu yra blogai. O štai elgtis brandžiai, suaugti - gerai.
Jeigu jums teko lankytis pas psichoterapeutą ir apie tai sužinojo jūsų tėvai – kokia buvo jų reakcija? Galbūt, tėvai karštai palaikė jus. Tačiau tikėtina, kad jie labai susirūpino: dabar, pasakė jie su kartėliu, gausis, kad mes kalti dėl tavo problemų...
Kaip žinia, vokiečiams baisiausias įžeidimas - palyginimas su kiaule. O čiukčei – pavadinti jį nemokša. Pasakyti lietuviui, kad jis tinginys, yra labai rimtas priekaištas. Nemaža mūsų tiesiog pašoktų iš savo vietos, jei kas nors iš draugų ar artimųjų aptiktų mus besivoliojančius lovoje viduryje dienos.
„Kas per klausimas!“ - pasakysite jūs - „pirmiausiai, jei savimi nepasirūpinsi, niekas tavimi nepasirūpins. Antra, priklausomybė nuo kito žmogaus kankina ir žemina.“ Šitai mes kartojame tvirtai įsitikinę, kad tai yra savaime suprantama. Pamiršdami, kad ilgą savo gyvenimo dalį, vaikystę, mumis rūpinasi kiti. Ir visai gali būti, kad senatvėje bus tas pats. Taigi, nepriklausomybės periodas, kai mes rūpinamės savimi patys - tai tik mūsų gyvenimo etapas. Ar šis etapas yra laimingas?
Jūs puikiai pažįstate šią situaciją: vyras su žmona ar draugas su drauge nutaria „pagyventi atskirai“. Žinoma, nutaria ne per vieną dieną. Dažniausiai šis sprendimas ateina į galvą kaip natūrali pasekmė to fakto, kad gyventi kartu darosi neįdomu arba išvis neįmanoma.
Paklausus dvidešimtmetės ar trisdešimtmetės moters, ar reikia jai vyro, tikėtina gauti atsakymą „taip!“. Tačiau, jei moteriai keturiasdešimt ir daugiau, tokio atsakymo gali ir nesulaukti.
Lengva pastebėti, kai žmogus pyksta. Mus nuolat supa mažytės Šekspyro vertos dramos. Štai jis parausta, jo balsas tampa aukštesnis, vyzdžiai susiaurėja ir jo žvilgsnis išduoda agresiją. Jis gali judėti staigiais judesiais, trankyti per stalą ar daužyti daiktus.
Tik pažvelkite, kaip galingai veikia pseudodvasingumo ideologija! Visiems skriaudėjams derėtų atleisti, netgi jei jie to neprašo. Mąstyti pozityviai net jeigu norisi pasikarti. Patirti tiktai "teigiamas" emocijas, nes reikia būti aukščiau už pyktį, keršto troškimą ar norą apginti savo interesus. Uždrausti pyktį, nes jis gali pakenkti skriaudėjui. Tu nustosi save kontroliuoti, o šito jokiu būdu negalima leisti.
Pripažinkite, nemažą dalį mūsų gyvenimo užima koks nors tobulinimas. Arba bent svajonės patobulinti. Mes tobuliname savo namus, mes tvarkome savo vaikų reikalus, mes tobuliname save patį.
Gyveno kartą berniukas. Jis norėjo pamaitinti visus alkstančius ir sušildyti visus sušalusius, o po to nesėkmingai vedė. Įsivaizduokite, ta bjaurybė norėjo, kad jis pirmiausiai pamaitintų ją ir jų bendrus vaikus, sušildytų jų bendrus namus ir uždirbtų pinigų bent jau drabužiams, o po to tik pasaulį gelbėtų. Na ir pasitaiko gi tokių egoistiškų bobų!
Štai pagaliau pasibaigė šventės. O kartu turėtų pasibaigti ir šventes lydintis stresas. Nes visi žino, jog Kalėdos ir Naujieji metai - tai stresas. Tačiau ar jums neatrodo keista, kad šventė, kuri šiaip laikoma viena iš atsipalaidavimo rūšių, kažkodėl mums siejasi su stresu?
Tikriausiai, ne vienam teko girdėti išsireiškimą „infantilus“. Kitaip sakant, „nesubrendęs“. Taip pat teko girdėti posakį „suvaikėjęs“. Visus šiuos posakius žmonės vartoja norėdami sukritikuoti. Iš to kyla išvada, kad būti vaikišku, nesubrendusiu yra blogai. O štai elgtis brandžiai, suaugti - gerai.
Šeimos gyvenimas – tai ramybės ir pagyvėjimo periodų kaita. Negalima sakyti, kad visi gyvenantys šeimomis žmonės trokštų ramybės. Žinoma, jei jūsų šeimoje nuolatinės rietenos, jūsų svajonė viena - kad būtų ramiau. O galbūt, jums kaip tik trūksta ne ramybės, o gyvybės? Galbūt, jūsų santykiai pakankamai nuobodūs ir nusakomi?
Kažkada pavyduliavimas buvo laikomas meilės įrodymu. Juk mylimas žmogus - tavo nuosavybė. Vadinasi, kai kas nors į šią nuosavybę kėsinasi, natūralu pavyduliauti. O jei nepavyduliauji - tai ir nemyli. Todėl pavyduliaujančiam vyrui moteris galėjo pasakyti: „Dabar tikrai matau, kad tu mane myli“.
Jūs pažinsite šį keistą elgesį iš kelių štrichų: žmogus sistemingai provokuoja aplinkinių pyktį. Tai su iššūkiu, tai su keistu niūrumu jis atkakliai griauna aplinkinių gyvenimą, vis priartindamas atpildo valandą... Neskubėkite jam atleisti: visai gali būti, kad būtent atpildo jam ir reikia...
Burtininkai paverčia mūsų svajones tikrove. Pasakėme fokusininkui, kad norime stebuklo - op! - ir iš po skaros išskrenda balandis... Kažką panašaus mes darome kasdien, kai savo jausmus materializuojame, t.y. paverčiame matomais dalykais. Ar nepaverčiame?
Viskas priklauso nuo požiūrio. Bet kokius santykius galima sutaurinti, o galima subanalinti. Santykius tarp moters ir vyro galima išaukštinti iki dieviškos harmonijos, „in ir jan" susitikimo, dviejų energijų virtimo viena ir t.t. ir pan. O galima subanalinti iki prekinių piniginių mainų, kur moteris kažką iš vyro gauna, o kažką duoda.
Kai jūsų mergina sako, jog nebemyli ir išeina, ji tikrina jūsų meilę. Ir eina tikrinti kitų vyrų meilę. Matote, merginų meilė neužsidega taip automatiškai, kaip vaikinų. Dažniausiai jos ilgai vaikinus testuoja ir, jei atranda juose dosnią ir mylinčią širdį, tai jas uždega.
Tikroji baimė, kurią jūs jaučiate - tai baimė savęs. Savęs tokios, kurioje telpa visa moteriška išmintis, visa žmonijos sukaupta patirtis, visa drąsa ir visas ryžtas. Vietoj to jūs imate apie save galvoti kaip apie nevertą, menką žmogystą, kuri nuolat daro kvailas klaidas ir praranda kažkokius šansus.
Panikos priepuolius suprasti gali tik juos patyręs žmogus. Nepatyręs pasako: “Aš tai niekuomet nepanikuoju. O ko čia jaudintis? “Ir taip sakydamas žmogus parodo, kad sumaišo panikos priepuolius ir baimę.
Anksčiau ar vėliau kai kuriems iš mūsų tenka išgirsti: “tu per daug mane kontroliuoji”. Kartais tai skamba dar stipriau: “tu mane užknisai, nes lendi į mano gyvenimą“. O kartais tai išvis neskamba, tačiau žmogus parodo tai veiksmais. Kažkur dingsta, akivaizdžiai duodamas tau suprasti, kad nori nuo tavęs išsilaisvinti.
Būna psichoterapinėje praktikoje toks laikotarpis, kai padaugėja klientų su kažkokia problema. O ypač – klienčių, nes moterys pas psichoterapeutus ateina dažniau už vyrus. Būna periodų, kai ateina daug žmonių su depresijomis, o būna - besiruošiančių skirtis. Taip atsitinka su pykčiu: tai viena klientė, tai kita vis ima skųstis, kad nešioja viduje nesutramdomą pyktį. Ir ateina ji tą pyktį sutramdyti. Nes pavargsta nuo jo ir laiko save blogu žmogumi.
Negali būti, kad jums visuomet būtų gera nuotaika. Netgi jei jūs priklausote retam, taip vadinamam hipomaniakaliniam charakterio tipui. Tokie žmonės atseit nuolat trykšta entuziazmu ir šviečia aplinkiniams lyg saulė. Bet ir saulė nakčiai nueina pailsėti. Visuomet yra galimybė, kad jūsų nuotaika suges. Ir ką tuomet jums daryti?
Nepaisydami didelės skyrybų statistikos žmonės atkakliai tuokiasi. Peržengę per pirmuosius keturis bendro gyvenimo metus didelė dalis porų išsiskiria. Išsiskiria ne tik pas mus, bet ir islamo, ir induizmo, ir laukinių papročių kraštuose. Tačiau praėjus tam tikram laikui nemaža dalis tuokiasi vėl. Ko gi mes siekiame tuokdamiesi?
Kas yra subrendęs obuolys ir kuo jis skiriasi nuo žalio, žino kiekvienas iš savo patirties. Ši patirtis ateina per skonį ir yra dalis mūsų gyvenimo. Tik paragavę neprinokusių obuolių, mes pelnytai vadiname savo patirtį karčia patirtimi. Ir tik tokią - karčią patirtį - mes ir vertiname.
Štai jūs esate su savo sutuoktiniu ar draugu. O gal ruošiatės tuoktis. Pirmomis dienomis jūs gyvenate tarsi būtumėte viena siela: ir filmai jums vienodi patinka, ir muzika, ir seksualiniai skoniai panašūs. Apie tai, kas jus skiria, jūs stengiatės negalvoti, o išrinktojo trūkumus kilniaširdiškai atleidžiate.
Ne, tu gali suprasti, kodėl kai kurios moterys nenori turėti vaikų. Anksčiau tu jas smerkdavai, nes visuomet svajodavai apie vaiką. Dabar vaikams nuo trylikos iki dvidešimties. Ir tu pastebi, kad jie visai nesiruošia būti tau dėkingi. O juk tu tiek daug jiems davei!
Ne visuomet, bet pasitaiko, kad moteriai reikia su vyru kažkuo pasidalinti. Pavyzdžiui, kad vaikas blogai mokosi. Arba sugedo kranas. O gal trūksta pinigų. O galbūt, ji nepatenkinta, kaip vyras išplovė indus arba sudėjo rūbus.
Sveikas, nemokantis supykti! Džiaugiuosi rašyti tau bet ką, nes žinau, kad net ir tave užrūstinęs atviro pykčio nesulauksiu. Bet tu atrodai sau negyvas, o tapti ligoniu ir gydytis nuo depresijos vaistais nenori. Tačiau kita vertus žinau, kad širdies gilumoje tu jausti: pykti, liūdėti, bijoti - moki, todėl parodysiu, kiek tave suprantu.
Vieni žmonės dažniausiai mėgaujasi procesais. Kiti žmonės dažniau siekia rezultato. Kai jie sueina kartu, jie kartais vienas kitą erzina.
Jūs tikriausiai pastebėjote: kai vyras susibara su moterimi, ji vienu momentu pravirksta. Nuo to momento vyro elgesys ima keistis. Arba jis pasišalina, arba supyksta, arba sutrinka ir ima kažką veikti. Panašu, kad vyrai reaguoja visai kitaip, nei moterys panašioje situacijoje.
Kai jauti dėmesio stoką - tai jau egocentrizmas? Ar įmanoma jo atsikratyti, ar tai prigimtinė charakterio savybė? Kai jauti dėmesio ir įvertinimo stoką - liūdna gyventi. Kaip tai nugalėti, ar galima nuo to pasveikti?
Kartas nuo karto mylinti moteris paklausia, kodėl mano išrinktasis susižavėjo kita? Juk aš jį taip mylėjau... Ir su kartėliu priduria: “Matyt, už meilę tau visuomet sumoka neapykanta...” O gal ta kita myli jį labiau už mane?
Pagaliau šventės eina į pabaigą. Tai yra didelis palengvėjimas visiems geros valios žmonėms.Vien dėl to tai yra šventė. Tačiau bendraujant su žmonėmis stebimi ir kiti džiugūs pokyčiai. Ir ne tik vartojimo sferoje.
Paklausyk manęs. Tiesiog dabar. Tavęs nėra per daug. Tavęs niekada nebuvo per daug. Tavęs niekada nebus per daug. Pati idėja apie tai yra absurdiška. Nes tu gimei tam, kad būtum savimi. Mes visos. Be mažiausios išimties.
Kuri motina nėra su pasipiktinimu sakiusi: „mano atžala visiškai nesitvarko namuose!“ Paauglių kambariai sukelia siaubą užklydusiai mamai ar tėčiui: rūbų krūvos, nuograužos, neplauti puodukai.
Nesistenkime pasitikėti. Tiesiog pasitikėkime tuo, kad negalime pasitikėti tiesiog dabar.
Moteris skundžiasi vyrui, kad jis jos negirdi. Vyras nenustemba: jis girdėjo šį skundą daug kartų. Tačiau ar vyras gali imti ir pradėti moterį girdėti?
Jūs puikiai žinote, kaip kilniai atrodo Kristaus, nešančio kryžių, figūra. Jūs atpažįstate ir tuos vaikus. Miestuose jie vaikšto su didelėmis kuprinėmis ant nugarų, o papildomai dar tempia didelį futliarą smuikui ar violončelei bei maišą su sportine apranga. Jų žvilgsniai nudelbti, o eisena kryptinga.
Vargu ar žmonės dažnai atkreipia dėmesį į savo minčių judėjimą. Mąstome - ir gerai. Kitiems ir to neduota. Tačiau tie, kas kalba, tie neišvengiamai išsiduoda, kaip būtent jie mąsto. Ir iš tos kalbos mes galime suprasti: ar jie viduje statiški, ar dinamiški. Sužinoję tai mes galime suprasti labai daug apie žmogų - kokį darbą jam geriau dirbti; kodėl su juo negalime susišnekėti; kodėl jis kaip tik gali susitvarkyti ten, kur negalime mes.
Ar dažnai jūs duodate vyrams antausius? Ne? Be reikalo.
Konradas Lorencas (etologijos pradininkas, agresijos tyrinėjimo srities guru, knygos "Agresija. Taip vadinamasis blogis" autorius) manė, jog žmonija - tai rūšis su pačiu aukščiausiu agresijos lygiu rūšies viduje.
Tai tik atrodo, kad mes visi homo sapiensai. Neretai mes su nuostaba atrandame, kad mūsų sutuoktinis elgiasi visai ne logiškai. Ir netgi neetiškai. Bet ir nelogiškumo atveju ne visuomet mes galime pasakyti: „taip jam liepė širdis“. Tai reiškia, kad kartais žmogaus motyvai nesusiveda nei į „taip elgtis protinga“, nei „jis tai padarė iš meilės“.
Visi žino, kad maždaug trylikos – keturiolikos metų vaikai pereina į „brendimo laikotarpį”. Jis lyg tūrėtų būti visiems žmonėms, tačiau kartais kai kas to išvengia. Ar tai normalu, kad žmogus bręsdamas neturi poreikio išsišėlti, išsilakstyti ir kaip tai atsiliepia tolimesniame jo gyvenime?
Išgirdę, kad kas nors greitai pavargsta, mes nesusimąstydami patariame: ilsėkis. Taip pat labai populiaru patarti žmogui gerai išsimiegoti. Nepaneigsi, kad kai kurie žmonės po gero miego tiesiog neatpažįstamai atstato savo jėgas ir nuotaiką. Tačiau taip būna ne visiems ir ne visuomet.
Neretai moterys sako: suvilioti vyrą nesunku. Sunkiau išlaikyti jį šalia savęs. Ir kaip nors atsiremti į jį. Kam neretai padeda vedybos. Kaip tai padaryti?
Kodėl kartais kai kurios partnerio savybės erzina iki skausmo? Kartais mes negirdime, kad jis čepsi valgydamas, bamba, nurodinėja, ką turėtum daryti ir t.t., o kartais visi šitie veiksmai varo is proto! Ar tokiais atvejais meilė pasislepia po lova?
Ką jūs manote apie norus, kurie vis neišsipildo? Kodėl mes vis atidėliojame veiksmus, kurie padėtų pasiekti tikslą? Kaip gydytis nuo to „noriu daug, bet neturiu laiko/nenoriu/tingiu/nežinau nieko kaip daryti? Taip lieka neišmoktos kalbos, nepažinti nauji dalykai ir kraštai, nenumesti viršsvorio kilogramai, neperskaitytos knygos...
Šie trys žodžiai – magiški. Aplink juo sukasi šeimyninės aistros. Sudėk visus tris komponentus – gautųsi kažkokia neįmanoma laimė. Žmonės kartais bijo per didelės laimės. Todėl linksta iš šios trijulės ką nors išmesti:
Kai kada mokytojai ir tėvai sprendžia nelengvą klausimą: kaip išmokyti visus vaikus tų pačių dalykų per tą patį laiką? Nes išryškėjus skirtumams tarp vaikų atsiranda atsilikėlių ir pirmūnų. Taip, tarsi visi vaikai turėtų eiti vienu tempu. Einantys greičiau tampa pirmūnais. O štai einantys lėčiau – atsilikėliais. Iš tikrųjų toks skirstymas yra absurdiškas. Galbūt, ne vaikai yra pirmūnai bei atsilikėliai, o reikalavimai vaikams gali būti adekvatūs ir neadekvatūs?